Kartėnų kaime gyvenančių ūkininko Audriaus ir Ilonos Smulskių šeima, be savo penkių atžalų, per atostogas ir šventes į savo šeimą paimdavo vaikų ir iš globos namų. O pernai, įveikę visus formalumus, visam laikui prisiėmė mažos mergaitės globą.
Audrių ir Iloną Smulskius neabejotinai galima vadinti filantropais. Jų dėmesys ir atjauta žmogui, geranoriškumas ir savęs dalijimas kitiems įkūnijami kasdieniame gyvenime. Nemažas ūkis, pulko vaikų auginimas ir auklėjimas atima, atrodo, visą šeimos laiką, tačiau į gyvenimą žiūrėdami optimistiškai, pasiremdami krikščionišku tikėjimu, vyras ir moteris randa ir laiko, ir savo širdies dar ir svetimiems, beglobiams vaikams. „Svarbiausia dalintis laiku, savimi, nes materialiais dalykais dalintis lengviausia“, – toks šeimos gyvenimo kredo.
Pradžia – savanorystė
Pirmasis Ilonos Smulskienės žingsnis globos link buvo savanorystė. Ji nueidavo į globos namus šiaip, pasmalsauti. Ketverius metus sako „ratais vaikščiojusi“. Nors ir namie yra darbų, bet, atvežusi jauniausią dukterį į dailės mokyklą, turėdavo laisvo laiko ir padėdavo ten dirbančiai keramikei per jos būrelio užsiėmimus. Pagalba mokytojai labai praversdavo, nes vaikai judrūs, reikalauja dėmesio. Vėliau nutarė įgyti savanorės statusą. Taip su kitomis keturiomis moterimis, taip pat ateinančiomis į pagalbą, tapo savanorėmis.
Tokių moterų, kurios norėtų lankytis vaikų globos namuose, bet nedrįsta ar bijo, yra ir daugiau. Paviešinti savo veiklą I. Smulskienė ketino dėl to, kad daugiau moterų išdrįstų imtis globos.
Kartą per savaitę globos namuose besilankančios savanorės – Vaida, Rūta, Raimonda ir Ilona eina su vaikais pasivaikščioti, pažaisti, nueina prie upės. Užsuka į kavinę suvalgyti ledų. Kartais pažiūri spektaklį. Sako, kalbinusios ir vyrus kartu, bet iki šiol nepavyksta.
Nemano, kad savanoriavimas didelis jų nuopelnas. Priešingai, moteris labai dėkinga savo draugės Raimondos darbo kolektyvui. UAB Grosso moda Lithuania Ukmergės padalinio moterys sudeda pinigėlių, kai savanorės sugalvoja kokią progą vaikams pradžiuginti. Juk saldainių norisi visada. Globos namuose vaikai turi visko: puikias gyvenimo sąlygas, erdvės (aš namuose tiek neturiu, – teigia Ilona), aprūpinti materialiai, bet jiems reikia, kad juos mylėtų.
„Abejojam kartais, ar reikia ten eit. Bet jei laukia, jei nori bendraut, vadinasi, reikia“, – sako I. Smulskienė.
Atostogų – į kaimą
Didelėje Smulskių sodyboje, be saviškių, vasaras leidžia ir daugiau vaikų. Suvažiuoja giminaičių, draugų atžalos padėti dirbti ūkyje, užsidirbti, kartu ir papramogauti. Čia erdvu ir, svarbiausia, būryje linksma. Apskritai vaikams vasaroti patinka kaime, nes čia daug erdvės, laisvės ir veiklos, ne taip, kaip mieste, dulkiname kieme. Nelengva suvaldyti tokį pulką. Tačiau, matydama vaikų džiaugsmą, šėlsmą, panoro ir dar bent vienam suteikti to vaikystės malonumo.
Pirmiausia, pasikalbėjusi su namiškiais, moteris ryžosi iš globos namų paimt Mantuką – atostogų ir švenčių dienomis. „Savaitę jam pabuvus, nuėjau pas direktorių – ką čia vienas vaikas, jeigu pas mus vis tiek govėda laksto, – pasakoja I. Smulskienė. – Daug nesvarsčiusi, pasiėmiau vasarai ir Deimantę“.
Vaikų globos namuose pagal įstatymus egzistuoja tokia tvarka. Iki 5 metų vaikai laikinai pasiimti neišleidžiami, kad nebūtų traumuojami emociškai – juk nesupras, kodėl juos namuose palaiko ir vėl atgal grąžina. O vyresni, maždaug nuo 14 – jau šeimoje gyventi dažnai nebenori, nes turi savo draugus, savo kompaniją.
Skaudžios ir sunkios šitų vaikų patirtys. „Pati tokių patirčių nesu turėjusi, kokių turėjo vaikas. Jau vien tai, kad tavo mama, tau svarbiausias žmogus, tave paliko – pasaulis turi griūti. Nesmerkiu tokių motinų, juk nežinai, kokios buvo jų patirtys. Tai tarsi užslėptų problemų, skausmo kamuoliukai“, – sako gausios šeimos mama.
Nusprendė globoti
Norint tapti globėju, reikia išklausyti kursus. Vaiko teisių apsaugos specialistai būsimus globėjus siųsdavo į kursus Utenoje. Tai tris mėnesius kartą per savaitę rengiami mokymai, kuriuose suteikiama psichologijos, pedagogikos, socialinių žinių. Lankytojai labai palankiai vertina šiuos užsiėmimus, kurie padeda suprasti ir įsigilinti į probleminių šeimų ypatybes, jų narių psichologines traumas.
Kita būtina sąlyga – sutvarkyti krūvą visokių dokumentų. „Nieko baisaus nėra. Duoda sąrašiuką ir eini. Maniau, kad bus baisiau, maniau, kad apskritai man vaiko neduos, kad mano pajamos per mažos. O iš tiesų gailiuosi, kad anksčiau to nepadariau“, – pasakoja mama. Dabar valstybė už vaiko globą skiria apie 180 eurų.
Gabi, bet nelengva
Globėja sako, kad Deimantė – labai gabus vaikas, visur nori dalyvaut. Tačiau dar maža, greit išvargsta, ne pagal jėgas viską iš karto gauti: ir šokti, ir muzikuoti… Kol kas tiria sugebėjimus ir galimybes. Nuo pernai mergaitė lanko muzikos mokyklos parengiamąją klasę.
Pastebėjo, kad Deimantė dar ir labai stipraus charakterio, sugeba savimi pasirūpinti. Šeimoje bando išsikovoti savo pozicijas. Kitiems vaikams – šokas: kodėl jai, kodėl ji nesidalina? Ji dar tik turi išmokti dalintis, rūpintis kitu, išmokti reikšti emocijas. „Aš noriu“ jai dabar dar yra aukščiau visko. Būna iš tiesų sunku, bet turi eiti, tartis, ieškoti išeičių, net į specialistus kreiptis. Kartais sako nežinanti, kaip elgtis, nors pati penkis užauginusi.
Gausi šeima
Visi penki Smulskių vaikai – meniškos prigimties asmenybės, turintys įvairių talentų ir meninių sugebėjimų.
Dvidešimt dvejų metų Mikalojus – Dailės akademijos ketvirto kurso studentas, skulptorius, su draugais įkūręs savo galeriją Vilniuje. Pora metų jaunesnė Apolonija baigė siuvimo mokslus Vilniuje, tačiau dar neapsisprendusi, ką norėtų veikti toliau – dirbti ar dar mokytis, nors turi visokių sumanymų. Dar jaunesnė, Leonora, savanoriauja skautų stovykloje Čekijoje. Rapolas taip pat skautas. Konstancija – skaitovų konkurso laureatė, šokėja, skautė. Šie abu jaunėliai – dar mokiniai.
Šeimos tėvas daugiausia rūpinasi ūkiu, motina – namais ir vaikais. Surikiuoti, kad šeima gyventų kaip darnus kolektyvas, nėra paprasta misija. Kaip ir kiekvienuose namuose, čia taip pat egzistuoja savos taisyklės. „Kažkada bandžiau paskirstyt darbus, pareigas, bet prireikė daugokai laiko prižiūrėt, ar tos pareigos atliekamos. Todėl savaime namuose nusistovėjo tvarka: darbus dirbam kartu ir prašymų ar klausimų nėra. Jei dabar pilam grūdus, tai visus darbus padedam ir pilam grūdus“, – tvirtai dėsto I. Smulskienė.
Nepaisant to, Rapolas, kaip vienintelis namuose brolis tarp seserų, jau seniai pats žino, kada ir kokius vyriškus darbus reikia padaryt, – ir dirba. „Vaikai prie darbo turi būti pratinami kuo anksčiau. Ir kuo arčiau tėvų turi būti, nes darbas, – teigia moteris, – ir fizinei, ir psichinei sveikatai būtinas. Jei vaikai nemato savo dirbančių tėvų, tai ir nevertina nei jų triūso, nei to triūso vaisių.“ Gaila, kad pas mus trūksta sveiko požiūrio į darbą.
Kai tampa labai sunku, moteris pasiguodžia kunigui. Šis nuramina: neuždeda Dievas žmogui naštos, kurios jis negalėtų pakelti.
Į pagalbą ateina artimieji
Nėra lengva globėjo dalia, ir dar tokioje didelėje šeimoje: „Kai esi pavargęs, sunkiausia meilės surast. Saviškiai supranta, kad, tarkim, šiandien meilės nėra. O kitam turi jos rast, nes jis nežino, kad tau šiandien blogai.“
Didžioji moters pagalba ir parama – vyro Audriaus tėvai – mama ir tėtis. Mama ir valgio prigamina, sriubų priverda – laukia mažųjų iš mokyklos užeinant. Iš muzikos mokyklos ir Ilona su mažąja Deimante atvažiuoja. Namuose dažniausiai gamina Apolonija. Konstancija saldumynais lepina.
Pernai šeimą buvo ištikusi didelė nelaimė – smarkiai apdegė šeimos namai. Liko visi be pastogės, todėl, kol šeimos galva su kaimynais, kitais pagalbininkais atstatė namus, vaikai glaudėsi pas artimuosius. Moteris patyrė didžiulį stresą, šoką, ėmė šlyti sveikata. Bet kartu I. Smulskienė sako patyrusi kaip stebuklą – net nežinojo, kad tiek žmonių iki šiol turėjo šalia. Visi rėmė: kas darbu, kas pinigais. Jautusis didelėj bendruomenės globoj.
Pertvarkyti reikia
I. Smulskienė iš esmės pritaria globos namų naikinimui ar vaikų skaičiaus mažinimui globos namuose. Jos teigimu, didelis būrys vaikų globos namuose – lyg vilkiukų kolektyvas – mažiausi perima iš didesnių tai, kas „krūčiausia“ – neigiamus lyderių bruožus. Šeimynos didžiulės, auklėtojos apkrautos biurokratiniais rūpesčiais. Privalo užpildyt krūvas popierių, o juk tuo pat metu auklėtoja turi būt ir virėja, ir skalbėja, ir mama. Globėjos nuomone, ši institucija turi būti kuo artimesnė šeimos modeliui.
„Kiekgi tų vaikelių per visą Lietuvą – keli tūkstančiai, Ukmergėje – kelios dešimtys. Po vieną, po du, ir išsidalintų Lietuvos šeimos, ir tų globos namų nereikėtų“, – supranta visuomenės skaudulį Ilona ir Audrius Smulskiai, priėmę ne tik į savo dvasiškai turtingus namus, bet ir į plačias širdis atstumtus vaikus.
