Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro direktorė Sigita Bakanauskienė buvo išvykusi į kelionę-seminarą „Vengrijos socialinių paslaugų institucijų patirtis“. Direktorė pasidalino mintimis apie patirtus įspūdžius.
Palyginkime socialinių paslaugų institucijas Egerio mieste Vengrijoje su Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centru: kokie skirtumai, kokie panašumai?
Lankėme senelių namus ir Dienos centrą asmenims su psichikos negalia. Palyginti galiu su mūsų Dienos globos centru proto negalią turintiems asmenims. Lyginti galima pagal visus parametrus. Mes esame tvirti šiame darbe, teikiame kokybiškas paslaugas. Vengrai eina kiek kitu keliu. Jie analogiško centro paslaugas jungia su galimybe lankytojams truputį užsidirbti, gerinti jų asmeninio gyvenimo sąlygas. Mums tai tiesiog nepriimtina. Tai visiška socialinių paslaugų teikimo analogija.
Apsigyventi senelių namuose Vengrijoje yra eilės. Kadangi kainos nėra didelės, čia atvyksta gyventi ir užsieniečių.
Kaip atrodo Krizių centras Vengrijoje?
Kardinaliai skiriasi jo samprata. Pas mus krizių centrai įrengti šiuolaikiškai ir patogiai. Gausu buitinės technikos, erdvi aplinka. Vengrijoje tai – labai maža ir kompleksiška gyvenamoji aplinka, kuklios bendros virtuvės, vonios patalpos. Ir vengrų pozicija labai suprantama. Į Krizių centrą pakliuvęs asmuo turi kuo greičiau spęsti savo problemas, kad rastų socialinį būstą, darbą, kad tikrai pajustų, kas yra krizė. Pats Krizių centras – 3 namų kompleksas (net ne viename kvartale), kur kiekviename name laikinai gyvena po 12 šeimų.
Krizės atveju suteikta paslauga nėra padėties esminis pagerinimas, bet laikinas ir labai kuklus prieglobstis. To vengrai ir siekia. Mes į šią problemą žiūrim kiek kitaip.
Kaip sprendžiamos vaikų globos ir įvaikinimo problemos?
Dalyvaudama šiame seminare supratau, kad socialinės problemos panašios visoje Europoje. Vengrijoje gerai tai, kad kiekvienam vaikui nuo pat gimimo mokama po 40 eurų. Nesvarbu, ar jis turi tėvus, ar gyvena vaikų namuose. Taip vaikų namų auklėtiniams kaupiamos lėšos. Įvaikinimas skatinamas, tačiau šeimos pageidauja vaikų iki 6-erių, o vaikų namuose daugiausia – vyresniųjų. Labai daug romų tautybės vaikų, kurių įvaikinimu domisi vis mažiau tautiečių. Teigiama tai, kad baigę pagrindinius mokslus iš vaikų namų auklėtiniai išeina su sutaupytais pinigais ir gali įsigyti būstą bei pradėti gyvenimą.
O kas liko tarp eilučių?
Socialinio darbo specifika, mano manymu, Europoje yra panaši tuo, kad šio darbo vertintojai esame visi. Nesvarbu, ar tiesiogiai susiduriame su tuo, ar ne, žinome, kaip tai padaryti.
Pabuvus Vengrijoje, palyginus socialinius uždavinius ir problemas, paaiškėjo, kad kiekviena šalis turi savo specifiką, tautines problemas, savo rizikos šeimas, krizes. Socialinį darbą dirba daugiausia moterys. Kaip ir pas mus.
Ir dar noriu papasakoti vengrišką istoriją apie Egerio pilį. Ji pastatyta X amžiuje ir buvo taip, kad pilies gynėjų vadas Ištvanas Dobas sugebėjo su 2000 pilies gynėjų atlaikyti 80000 turkų kariuomenės puolimą.
Istorija pasakoja, kad pilies gynėjai, kurie nešiojo ilgas barzdas, gėrė raudoną vyną troškuliui malšinti „dėl drąsos“ prieš mūšį. Jų suveltos barzdos prisilaistė vyno. Turkai stebėdami iš toli nusprendė, kad jos aptaškytos krauju. Pasklido žinia, kad pilies gynėjai geria jaučių kraują, todėl tokie stiprūs. Turkai išsilakstė net nepuolę, nes išsigando, kad ir jų kraujo gynėjai nepradėtų ragauti…
Ši istorija man pasirodė pamokanti tuo, kad ir nedidelis socialinių darbuotojų kolektyvas, teisingai pasirinkdamas prioritetus, nuveikia labai daug savo bendruomenės labui.
Lina SUKACKIENĖ
