Prie stulpo pririšo akmeninį šuniuką

Uk­mer­gės cen­tre ša­lia da­bar jau ne­be­vei­kian­čio teis­mo pa­sta­to ne­se­niai bu­vo pa­sta­ty­ta ak­me­ni­nė skulp­tū­ra „šu­niu­kas“.

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.

Tai uk­mer­giš­kio skulp­to­riaus Ri­čar­do Šir­ve­lio kū­ri­nys, ku­riam lė­šų skir­ta pa­gal ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Dai­lės, di­zai­no ir ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros kū­ri­nių įsi­gi­ji­mo mies­to vie­šo­sioms erd­vėms pro­gra­mą.

Šiai pro­gra­mai šie­met bu­vo nu­ma­ty­ti 7000 li­tų. Vi­si šie pi­ni­gai ir pa­nau­do­ti ak­me­ni­niam šu­niu­kui.

Sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros ir vie­šų­jų ry­šių sky­riaus ve­dė­jos pa­va­duo­to­jas Ju­lius Za­rec­kas pa­sa­ko­jo, kad R. Šir­ve­lio pa­siū­ly­mas bu­vo at­rink­tas ap­klau­sus ke­tu­ris Uk­mer­gės ra­jo­ne ku­rian­čius skulp­to­rius.

Pa­sak J. Za­rec­ko, įgy­ven­di­nant su­ma­ny­mą ir pa­ren­kant vie­tą skulp­tū­rai, anaip­tol ne­si­dai­ry­ta į pa­sta­tus, ku­riuos šu­ne­lis tu­rė­tų sau­go­ti.

„Nei apie sa­vi­val­dy­bę, nei apie už­da­ry­tą teis­mo pa­sta­tą tik­rai ne­gal­vo­jo­me“, – kal­bė­jo pa­va­duo­to­jas. Kul­tū­ros ir kū­ry­bi­nės veik­los ko­mi­si­jos na­riai pa­si­ta­rę nu­spren­dė, kad links­mas ak­me­ni­nis šu­niu­kas tie­siog bus pri­riš­tas prie stul­po ir tai taps res­tau­ruo­tos Vie­nuo­ly­no gat­vės ak­cen­tu.

Ti­ki­ma­si, kad maž­daug 60 cen­ti­met­rų aukš­čio, apie šim­tą ki­log­ra­mų sve­rian­čio ke­tur­ko­jo sar­go van­da­lai ne­nu­nio­kos: po­li­ruo­to ak­mens su bron­zi­nėm de­ta­lėm skulp­tū­ra pa­da­ry­ta pa­kan­ka­mai tvir­tai ir pa­ti­ki­mai.

R. Šir­ve­lio dar­bai puo­šia jau ne vie­ną Uk­mer­gės skve­rą. Jo ak­me­ni­nė žu­vis pa­sta­ty­ta ne­to­li pi­lia­kal­nio, skulp­tū­ra – Ant­akal­nio gat­vė­je prie gelž­be­to­nio ga­myk­los. Dar vie­ną mies­to cen­tre sto­vė­ju­sį kū­ri­nį au­to­rius šiuo me­tu lai­ki­nai par­si­ga­be­no į dirb­tu­ves pa­to­bu­lin­ti.

Ti­ki­ma­si, kad skulp­tū­ro­mis įvai­rios Uk­mer­gės mies­to erd­vės bus puo­šia­mos ir at­ei­ty­je. „Mies­tui tai – kaip drus­ka: ne­tu­ri bū­ti per daug, bet ir be jos ne­ska­nu“, – sam­pro­ta­vo J. Za­rec­kas.

Autorė: Vil­ma NEMUNAITIENĖ