Politikai panoro sužinoti, kaip gyvena ir dirba verslo įmonės, gerokai prisidedančios prie rajono darbo rinkos. Tuo tikslu ketvirtadienį surengtas išvažiuojamasis rajono savivaldybės tarybos narių posėdis.
Pačiu didžiausiu darbdaviu Ukmergės rajone vadinama gamyklą Žiedo gatvėje įkūrusi UAB „Narbutas Furniture Company“. Joje dirba apie 640 žmonių.
Ši lietuvių įmonė gamina biuro baldus, kėdes, minkštasuolius, biuro aksesuarus, akustinių pertvarų sistemas. Pagal individualius užsakymus gaminami ir nestandartiniai baldai. Gaminiai iškeliauja į Europos šalis, Rusiją, Saudo Arabiją, Australiją. Neseniai įžengta į JAV rinką: įmonė dalyvavo naujausias tokių baldų tendencijas pristačiusioje parodoje Čikagoje.
Tarybos nariai, savivaldybės administracijos darbuotojai galėjo apžiūrėti patalpas, gamyklą, buvo pakviesti pietų į čia esančią valgyklą.
Šiuo metu gamykloje dirba ypač daug vasarojančio jaunimo. Planuojama priimti dar daugiau darbuotojų. Per parą iš čia iškeliauja 8 000 pakuočių su jau paruošta gatava produkcija – būtent tiek reikia pagaminti per tokį laiką.
Daugiausia – rankų darbo
Lankytasi Gedimino gatvėje esančioje UAB „Stradivarijai“, Lietuvoje ir svetur geriausiai žinomoje dėl savo prekinio ženklo „Aigipto durys“.
„Pas mus nepamatysite kokių nors ypatingų, modernių staklių. Kitur daugiausia dirba įranga, kuriai padeda žmonės. Pas mus dirba žmonės, padedami įrangos“, – pasitikęs gausų būrį svečių įmonę pristatė jos savininkas Gintaras Tamelis.
Vedžiodamas po mediena kvepiančias gamybos patalpas pasakojo, kad svarbiausias čia – rankų darbas. Pagaminti unikalias, vienetinio modelio duris reikia ne tik didelio kruopštumo, bet ir išskirtinių kūrybinių įgūdžių.
Ukmergiškių gamintos durys puošia prašmatniai gyventi mėgstančiųjų būstus bei viešbučius, valdžios institucijas, prezidentūrą, kitas įstaigas. „Dirbam su „prabangiais“ klientais“, – neslepia G. Tamelis.
Daromos ne tik durys, bet ir kiti gaminiai, tarp jų – palangės, medinės pašto dėžutės, įmantraus dizaino radiatorių uždangos, primenančios meno kūrinius. Įmonė taip pat užsiima tokių gaminių restauravimu.
Bendrovėje dirba 48 žmonės, didžioji dalis čia – apie 20 metų. Darbuotojų kaita maža, nes, teigia savininkas, priimtam naujam žmogui neretai prireikia daug laiko išmokti šį amatą.
Įmonės pavadinimas, paklaustas šypsosi jis, su smuikais tikrai nieko bendra neturi. Tiesiog toks kadaise buvo reklamos specialistų patarimas.
Patenka tarp pirmųjų
Tarp posėdžio programoje numatytų objektų – ir AB „Ukmergės gelžbetonis“, gaminanti gelžbetonio produkciją ir polistireninį putplastį. 60-metį mininti įmonė savo istoriją skaičiuoja nuo 1958-ųjų.
„Anksčiau betonas ir gelžbetonis gaminti rusiška įranga. Buvo nupirkti nauji modernūs įrenginiai, tačiau vėliau buvo ekonominė krizė, ir jie sustojo“, – nelengvą metą prisiminė generalinis direktorius Vaclovas Pakulis.
Posėdžiautojus svetingai priėmę šeimininkai į tiesioginį gamybos procesą pakviečia žvilgterėti kompiuterio ekrane – dėl darbų saugos reikalavimų tokios didelės grupės lankymasis gamykloje negalimas. Tačiau pakviečia į putplasčio cechą, kuriame svečiams papasakojama apie jo gamybos technologijas, aprodomi presai, kiti įrenginiai.
Galinga technika mažos granulės karštais garais išpučiamos, ir jų tūris padidėja iki 50 kartų. „Kasdien į gamyklos teritoriją atvažiuoja vienas vilkikas su žaliava, o išvažiuoja ir pagamintą produkciją išveža penkiolika vilkikų“, – pavyzdžiais gamybos mastus aiškino direktorius.
Pateikė ir dar vieną, susijusį su daromomis kiaurymėtosiomis perdangos plokštėmis: „Tikimės jų pagaminti iki milijono kvadratinių metrų. Tiek užtektų 6 000 privačių namų arba 300 daugiabučių 5–7 aukštų namų.“ Kiti gaminiai – balkonai, kolonos, sijos. „Ukmergės gelžbetonis“, teigė vadovas, pirmauja tarp laiptų gamintojų.
Rinka – per maža
„Taip pat pradėjom gaminti sienines plokštes. Lietuvoje jos nelabai populiarios. Daugiausia vežama į Švediją – ten rinka atsirado dėl svetimtaučių: šalyje labai daug migrantų, jiems statomi atskiri kvartalai, kad turėtų savo būstus, mokyklas. Naudojami ir mūsų gaminiai“, – pasakojo jis.
Neslepia, kad daugiausia produkcijos ir yra eksportuojama į užsienį: „Lietuvoje 2019–2020 m. vėl prognozuojama krizė, o pas mus statybos pirmos pajaučia ekonominius smukimus. Lietuvos rinka apskritai yra labai maža ir labai jautri.“
„Ukmergės gelžbetonis“, patikino V. Pakulis, yra viena iš tų įmonių, kuri valstybei sumoka daugiausia mokesčių: „Šiemet gal net pasieksim tris milijonus eurų. Kadangi perkam labai daug žaliavų, tie mokesčiai taip ir susigeneruoja. Tik iš tų milijonų į rajono biudžetą tenka nedaug.“
Nesuvokiama protu
Rajono vadovams ir tarybos nariams pasiguodė, kad pagal naują tvarką įvesti mokesčiai už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą – protu sunkiai suvokiami. 2016 metais įmonė sumokėjo 1 212 Eur, o pernai buvo priskaičiuota… 6 397,68 Eur. „Nesupratom, kas įvyko – tai tiesiog nepaaiškinama logiškai“, – savo nuostabą išsakė vadovas.
Ši suma taip šoktelėjo, Vyriausybei nutarus įvesti dvinarę mokėjimo sistemą. Pasak rajono mero Rolando Janicko, anot Vyriausybės, visi įmonių pastatai turi būti apmokestinti.
„Be to, Ukmergėje esam pripažinta ir kaip labiausiai rūšiuojanti įmonė. Keista, kad Vyriausybė, nesugebanti sutvarkyti sistemos, verslą padaro šiukšlių įkaitu“, – kalbėjo V. Pakulis.
Norvegai neišsigando
Dar viena aplankyta vieta – UAB „Ukmergės pramonės parkas“ Pašilėje, kur įsikūrusios UAB „Stansefabrikken“ ir kitos įmonės. Apie jų atėjimą į Ukmergę papasakojo „Ukmergės pramonės parko“ valdybos narė Rita Bogužaitė.
Veikla prasidėjo, didžiulį visiškai apleistų pastatų kompleksą įsigijus norvegams. „Pradžia buvo liūdna – stogas baisus, cechuose – duobės. Bet norvegai turėjo viziją, matė, kad Ukmergė yra geroje geografinėje pozicijoje“, – sakė ji.
„Šiandien turim apie 22 000 kv. m renovuotų biurų ir gamybos patalpų, jas išnuomojom, čia įsikūrė įmonių. Pagrindinis mūsų verslas – gamyba, antrinis – pastatai, kuriuos nuomojam. Beveik dar tiek pat norim plėstis, todėl siekiam bendradarbiauti su įmonėmis, siūlom galimybių statyti naujus gamybinius ar biurų pastatus. Norim prisidėti prie to, kad į Ukmergę ateitų investuotojų, būtų ne vien robotika, bet žmonėms – gera dirbti ir gyventi Ukmergėje“, – kalbėjo verslininkė.
Gamybos procesas – iš arti
Aprodyta bendrovės „Stansefabrikken“ gamykla. Tai – norvegų kompanijai „STAFA Industrier“ AS priklausanti pramonės įmonė, apdirbanti lakštinį metalą ir daranti jo gaminius. „Mes esam detalių gamintojas ir subtiekėjas. Mūsų klientai – nuo pašto dėžučių gamintojų iki tarptautinių kompanijų, gaminančių automobilius, boingus“, – aiškino ji.
Apžiūrėtas kitas vieno iš norvegų įmonės padalinių sektorius – „Stansefabrikken Automotive“: „Ji – viena smarkiausiai augančių grupės įmonių, nors turim labai stiprių konkurentų Čekijoje, Slovakijoje, kitose šalyse.“
Taip pat posėdžio dalyviai nuvesti į UAB „Swix Sport Baltic“ – didžiausios slidžių vaško ir slidinėjimo lazdų gamintojos pasaulyje padalinį Lietuvoje, gaminantį šias lazdas. Papasakota apie gamybą ir naujoves, užsienio rinką, lazdų specifiką, nuo sezoniškumo priklausančius klientų įnorius.
Slidinėjimo, vaikščiojimo, kuris tapo labai populiarus ir pas mus, lazdų yra po keliasdešimt rūšių, jas galima pritaikyti skirtingiems poreikiams, keičiant lazdų rankenėles ir kitas dalis. Apie šiuos bei kitus ypatumus čia ir buvo galima sužinoti.
