Anglų kalbą Portugalijos mokykloje dėstanti Aurelija Miltienytė sako, kad pamokos čia prasideda nuo… bučinukų. „Du bučinukai į skruostus susitikus čia – įprastas pasisveikinimas“, – pasakoja lietuviškų dainų portugalų vaikus išmokiusi ukmergiškė.
Ligita JUODVALKIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
Baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą, 23 metų A. Miltienytė nusiuntė prašymą į Švietimo mainų paramos fondą ir laimėjo konkursą anglų kalbą dėstyti Portugalijoje, Porto miesto pradinių klasių mokykloje. Šis projektas tęsis visus mokslo metus – iki birželio.
Direktorė – vienuolė
Pradinė mokykla Collegio do Sardao, į kurią buvo paskirta Aurelija, – privati. Ji priklauso dominikonų ordino moterų vienuolynui. Čia vyksta daug religinių pamokėlių, vienuolė yra ir mokyklos direktorė. Lanko šią mokyklą daugiausia pasiturinčių tėvų atžalos, nes mokslas joje nepigus.
Mokslo metai šioje šalyje oficialiai prasideda rugsėjo 20 dieną. Prieš pat mokslo metų pradžią atvykusi naujoji mokytoja iš Lietuvos iš pradžių susipažino su kolegomis mokytojais, vienuolėmis, mokinukais.
Neišlaiko įtampos
Anglų kalbos pamokas Aurelija dėsto pradinukams – pirmų-ketvirtų klasių mokinukams. Apie pamokas, trunkančias iki pietų, kaip dažniausiai būna mūsų mokyklose, mažieji portugaliukai gali tik pasvajoti. Ten jos trunka nuo devintos ryto iki ketvirtos popiet.
„Didžiausias skirtumas tarp mūsų šalies ir Portugalijos mokyklų sistemos, kuris iš karto krito į akis, – pamokų trukmė. Vyresniokai mokykloje išbūna net iki šeštos vakaro“, – pasakoja mokytoja. Anot jos, mokiniai labai pervargsta, neišlaiko įtampos ir dažnai meta mokyklą. Portugalija užima vieną pirmaujančių vietų pagal metančių mokyklą moksleivių skaičių Europos Sąjungoje.
Iki mokyklos – 50 kilometrų
Aplink didžiuosius Portugalijos miestus išsidėstę daugybė satelitų – mažų miestelių ir gyvenviečių. O mokyklų juose nėra. Norintiesiems pasiekti mokyklą prisieina kasdien sukarti po penkiasdešimt kilometrų ir tiek pat atgal. Mūsų kaimuose esančios mokyklos, kuriose mokosi po trisdešimt ar dar mažiau vaikų, – portugalų moksleivių ir jų tėvelių svajonė.
Baigęs mokyklą jaunimas neturi ką veikti Portugalijoje, nes nedarbas – didelė šios šalies problema. Dažniausiai vienintelė išeitis jaunimui lieka užsienis. Taigi daugelis net mokyklos suole neišsėdi iki brandos egzaminų ir darbo ieškoti pradeda nuo aštuntos-devintos klasės. Nors vidurinis mokslas Portugalijoje yra privalomas, bet, anot pašnekovės, kas ten juos sugaudys – paliko mokyklą ir lenkia nugaras apelsinų ar abrikosų plantacijose. Arba savo mažomis vaikiškomis kojytėmis mindo vynuoges vynui.
Pastaruoju metu Portugalijos vyriausybė vykdo specialią programą suaugusiesiems, nebaigusiems mokyklos ir nusprendusiems tęsti mokslus. Jiems iškelta vienintelė sąlyga – kad darbas netrukdytų mokslams, jie privalo nedirbti. Tačiau valstybė įsipareigoja kas mėnesį jiems mokėti po 500 eurų.
Mokytojus vadina vardais
Dar vienas skirtumas, su kuriuo susidūrė jaunoji mokytoja, lygindama mūsų šalies ir Portugalijos mokslo sistemas, tai labai aktyvus tėvų dalyvavimas mokymo programoje bei mokyklos gyvenime. „Turime mokyklos internetinę svetainę, kurioje kasdien talpiname medžiagą apie veiklą mokykloje. Tėvai patys gali įvertinti darbo pamokose rezultatus“, – pasakoja mokytoja.
Klasėse paprastai mokosi apie trisdešimt vaikų. Savo mokytojus jie vadina vardais. Lietuvės mokytojos vardas jiems – jokia egzotika. „Portugalai irgi turi vardą Aurelija. Vaikai jį trumpina ir vadina mane Aura“, – sako pašnekovė.
Suvaldyti linksmų, judrių bei triukšmingų portugaliukų būrį, anot Aurelijos, nėra paprasta. „Visi jie labai mieli. Atėję į pamokas pirmiausia pribėga bučiuotis. Du pakštelėjimai į skruostus – taip tradiciškai sveikinasi visi portugalai. Gatvėje susitikę pažįstamą taip pat nuo to pradeda pokalbį“, – pasakoja Aurelija.
Šokiai, dainos ir „protingosios lentos“
Mokymosi procesas vyksta žaidybine forma – pamokose nuolat skamba dainos, vaikai šoka, žaidžia. Aurelija sako, kad vaikams labai patinka smart board – „protingoji lenta“. Specialioje lentoje – ekrane – surašyti angliški žodžiai, o jų reikšmės pavaizduotos piešinukais. Pradinukai, atpažinę pažįstamus žodžius, tiesiog rankytėmis vedžiodami po lentą gali sudėlioti juos prie piešinėlių.
Vaikams tai atrodo linksmas žaidimas, o iš tikrųjų – rimtas užsienio kalbos mokymo metodas. Tokios „protingosios lentos“ Aurelijai Lietuvos mokyklose matyti dar neteko.
Kompiuteris knygų iš mokymosi programų neišstūmė. Vadovėliai ir kompiuteris Portugalijos mokykloje dalijasi lygiomis teisėmis. Dauguma vadovėlių dar turi priedus – kompaktinius diskus.
Mokytoja juokauja, kad pamokose vykstantis mokymo procesas – abipusis: „Aš mokau juos anglų kalbos, jie mane – kalbėti portugališkai ir gaminti portugališkus patiekalus.“ Per mokyklos Kalėdų šventę giesmę „Džiaugsmingų šventų Kalėdų“ portugaliukai visu balsu traukė lietuviškai. Aurelija supažindino savo pradinukus su karpinių technika, kurią mes žinome nuo pat vaikystės, kuomet iš popieriaus karpydavom snaiges. „Jie gi sniego nėra matę, tai ir snaigių nekarpo“, – šypsosi mergina.
Moksleiviai nė neįsivaizduoja, kad į pamokas būtų galima ateiti be uniformos – geltonų džemperių ar marškinėlių bei tamsiai mėlynų sijonukų ir kelnių. Uniforma Portugalijoje privaloma net darželinukams.
Lietuva – kol kas svajonėse
Ką veiks pasibaigus projektui? „Portugalijoje likti – beveik jokių perspektyvų. Ten ir savų mokytojų sočiai prikepta, o darbo nėra. Labiausiai norėčiau dirbti Lietuvoje. Bet tik tokiu atveju, jei mūsų mokyklose būtų normalios sąlygos. Matyt, kol kas teks galvoti apie kitus tarptautinius projektus, kitose šalyse“, – svarsto A. Miltienytė.
Ji apgailestauja, kad liūdną patirtį susirasti darbą Lietuvoje ji mato iš savo grupės draugų pastangų – iš dvidešimties universitetą baigusių jaunuolių tik viena mergina susirado mokytojos darbą. Dauguma emigravo į užsienį, kur dirba įvairius darbus, o viena net sėdo prie kasos aparato „Maximos“ parduotuvėje.
Aurelija sako, kad Europos Sąjunga labai remia jaunus mokytojus, bet reikia pačiam domėtis apie vykdomus projektus, dalyvauti konkursuose. Į vieną programą mergina jau nusitaikė ir deda visas pastangas pagal ją įsidarbinti nuo kitų mokslo metų. „Dar vasarą, pasibaigus mokslams Porto mokykloje, svajoju nuvykti į Portugalijos pietus, pailsėti prie vandenyno“, – atvirauja pašnekovė. Nėra buvusi ir Portugalijos sostinėje – Lisabonoje. Šią kelionę mergina susiplanavo pavasarį.
Nuotr. Aurelija Miltienytė, laimėjusi Švietimo mainų paramos fondo konkursą, anglų kalbą dėsto Portugalijoje.