Poezijos šventėje – tarmių įvairovė

Lie­tu­va – vie­na, o kal­bų jo­je tiek, jog skir­tin­gų re­gio­nų gy­ven­to­jai ne vi­sa­da ir su­pras­tų vie­nas ki­tą. Kaip jas at­pa­žin­ti ir per­pras­ti tar­mių įvai­ro­vę? Po­eti­nio žo­džio ieš­ko­to­jai at­sa­ky­tų, jog po­ezi­ja, ku­ria tar­me be­skam­bė­tų, nu­stel­bia vi­sus skir­tu­mus ir ri­bas.

Autorės nuotr. Literatus subūrė poezijos šventė.

Ši­taip apie gim­tą­jį kraš­tą ir jo kal­bą, li­te­ra­tū­rą ir mu­zi­ką kal­bė­jo Ja­siu­liš­kių so­cia­li­nės glo­bos na­muo­se kas­met vyks­tan­čios ne­kas­die­nės po­pie­tės da­ly­viai. Tai – įstai­gos ben­druo­me­nė, ra­jo­no li­te­ra­tai, sve­čiai.

Tra­di­ci­nė po­ezi­jos šven­tė čia ren­gia­ma ko­ne du de­šimt­me­čius. Po­etus su­kvie­tu­si bib­lio­te­ki­nin­kė Vil­ma Be­la­pet­ra­vi­čie­nė šį­met ją sky­rė Tar­mių me­tams ir po­pie­tę pa­va­di­no „Kal­bė­ki­me ir dai­nuo­ki­me tar­miš­kai“.

„Nors mū­sų ša­lis – ma­ža, jos kal­bos įvai­ro­vė įspū­din­ga. Di­džiuo­ja­mės, kad gy­ve­na­me Lie­tu­vo­je, di­džiuo­ja­mės ir jos kal­ba: jo­je – tar­mės, pa­tar­mės ir daug šnek­tų, ku­rios yra svar­bi Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­vel­do da­lis“, – svei­kin­da­ma su­si­rin­ku­siuo­sius, sa­kė ji.

Na­mų par­ke su­si­rin­ko po­ezi­jai ne­abe­jin­gi klau­sy­to­jai. Sa­vo kū­ry­bą skai­tė įstai­gos dar­buo­to­jai ir gy­ven­to­jai, po­etai iš Šven­tu­pės, Uk­mer­gės, sve­čiai iš Ute­nos ir Ku­piš­kio glo­bos įstai­gų.

Pri­sta­ty­da­ma kiek­vie­ną jų, V. Be­la­pet­ra­vi­čie­nė džiau­gė­si, kad at­vy­ko ir dzū­kų, ir su­val­kie­čių, ir ki­tų tar­mių at­sto­vų. Tie­sa, ne vie­nam gim­tai­siais da­bar ta­pę ki­ti kraš­tai. Štai iš Aukš­tai­ti­jos sos­ti­nės Ute­nos at­vy­kę ko­le­gos iš tik­rų­jų – dzū­kė ir že­mai­tis. „Ne­svar­bu, kur at­si­dū­rei: vis tiek esi iš ten, kur pir­mo­jo oro įkvė­pei“, – šyp­so­jo­si jie. Ir šmaikš­ta­vo, jog tai, kad že­mai­čiai – at­ski­ra res­pub­li­ka, ne iš pirš­to lauž­ta: jie tu­ri sa­vo pa­sus, her­bą ir ap­skri­tai sa­vo cha­rak­te­riu ki­ta­tau­čius pri­me­na.

Šven­tė­je kal­bė­ta ne vien ei­lė­mis. Įvai­rio­mis šnek­to­mis po­rin­ti pa­sa­ko­ji­mai, pri­si­mi­ni­mai, pa­sa­kos. Daž­nas su­grį­žo į vai­kys­tę: ne­slė­pė, ko­kių iš­dai­gų pri­krės­da­vo, ko­kie bo­bu­lės ke­pi­niai gar­džiau­si bū­da­vo, ko­kiais jau nyks­tan­čiais var­dais kai­mo se­no­liai įvai­rius daik­tus va­di­no. Pri­si­pa­ži­no, kaip ku­rį mo­tu­lė ar tė­ve­lis auk­lė­jo.

Vi­siems la­bai pa­ti­ko Ku­piš­kio so­cia­li­nės glo­bos na­mų gy­ven­to­jo Er­lan­do Par­fio­no­vo ku­piš­kė­niš­kai pa­ra­šy­tas ei­lė­raš­tis. O Ja­siu­liš­kių glo­bos na­mų so­cia­li­nio dar­bo pa­da­li­nio va­do­vė Sta­nis­la­va Vil­čins­kie­nė, tik­rų tik­riau­sia že­mai­tė, pa­ren­gė hu­mo­ris­ti­nę pro­gra­mė­lę. „Lie­tu­va gra­ži ne tik sa­vo kal­bo­mis. Ir nors mus vi­sus jun­gia ben­dri dar­bai, kiek­vie­nas re­gio­nas ski­ria­si sa­vo bū­du, mąs­ty­mu“, – sa­kė ji, kvies­da­ma pa­si­klau­sy­ti že­mai­tiš­kų anek­do­tų.

Šven­tės da­ly­viai taip pat iš­gir­do 1883 me­tais pa­ra­šy­tą ei­lė­raš­tį „Lie­tu­viš­ka kal­ba“, ku­ria­me at­sklei­džia­ma, kaip nuo se­no puo­se­lė­ja­mas ir aukš­ti­na­mas lie­tu­viš­kas žo­dis.

Skam­bė­jo ir dai­nuo­ja­mo­ji po­ezi­ja – ja­siu­liš­kie­tės Eg­lės Sta­niū­nai­tės, iš Šven­tu­pės at­vy­ku­sios Al­du­tės No­vi­ko­vie­nės at­lik­ti kū­ri­niai. Ši Dau­guo­se gi­mu­si dzū­kė il­gą lai­ką gy­ve­no Vil­niu­je ir jau de­šimt­me­tį įsi­kū­ru­si Šven­tu­pė­je. Ne tik tar­miš­kai pa­ra­šy­tų dai­nų kvie­tė pa­si­klau­sy­ti Ja­siu­liš­kių glo­bos na­mų an­sam­blis „Me­lo­di­ja“.

Po­etai ir ki­ti ren­gi­nio da­ly­viai kal­bė­jo li­gi šiol ne­pa­mir­šę šnek­tų, skam­bė­ju­sių jų tė­vų gim­to­sio­se kai­mo so­dy­bo­se. Ne­pa­mir­šę, kaip anks­čiau bu­vo šven­čia­mos Ka­lė­dos, Ve­ly­kos, Sek­mi­nės. Šian­dien, anot jų, tos tra­di­ci­jos jau nyks­tan­čios. Kaip ir be­si­mai­nan­ti į an­gli­jas ir ki­tus už­sie­nius iš­vy­ku­sių jų vai­kų, anūkų kal­ba…

Autorė: Vai­do­tė ŠANTARIENĖ