Po gyvenimiškų paieškų – stotelė Briuselyje

Eu­ro­pos Są­jun­gos ins­ti­tu­ci­jų dir­ban­tie­ji vi­są šią sa­vai­tę da­ly­va­vo ak­ci­jo­je „Grįž­ta­me į mo­kyk­lą“. Mo­kyk­lo­je, ku­rią ka­daise bai­gė, ap­si­lan­kė ir mū­sų kraš­tie­tė, Briu­se­ly­je dir­ban­ti Žyd­ra Ba­ku­ty­tė.

Gedimino Nemunaičio nuotr. Ž. Bakutytė jau devynerius metus dirba Europos Komisijoje.

 Ž. Ba­ku­ty­tė yra bai­gu­si dabartinę An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­ją. Tad šios gim­na­zi­jos moks­lei­vius ir pe­da­go­gus ji ir ap­lan­kė. Pa­sa­ko­jo apie ES ins­ti­tu­ci­jų ir sa­vo pa­čios dar­bą.

Tur­tin­gą stu­di­jų ir gy­ve­ni­mo pa­tir­tį tu­rin­ti mo­te­ris dir­ba Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos Ver­ti­mo raš­tu ge­ne­ra­li­nia­me di­rek­to­ra­te, kuriame iš vi­so dar­buo­ja­si pus­tre­čio tūks­tan­čio dar­buo­to­jų, Ry­šių su vi­suo­me­ne sky­riu­je.

Žur­na­lis­tės spe­cia­ly­bę tu­rin­ti Ž. Ba­ku­ty­tė lei­džia in­ter­ne­ti­nį spe­cia­li­zuo­tą lei­di­nį, skir­tą šio sky­riaus spe­cia­lis­tams. Mo­te­ris ma­no, kad iki to, ką vei­kia da­bar, ją at­ve­dė pir­miau­sia smal­su­mas. „Tai va­ro­mo­ji jė­ga“, – įsi­ti­ki­nu­si ji.

Pir­miau­siai pa­ži­no Lie­tu­vą

Smal­su­mas kiek­vie­nam žur­na­lis­tui – be­ne rei­ka­lin­giau­sias bū­do bruo­žas. Šia sa­vy­be ap­si­gin­kla­vu­si Žyd­ra, prieš 20 me­tų bai­gu­si žur­na­lis­ti­kos stu­di­jas, pra­dė­jo dirb­ti Lie­tu­vos vals­ty­bi­nio ra­di­jo lai­do­je „Abi­pus Ne­mu­no“.

Tai bu­vo kul­tū­ri­nė re­gio­ni­nė lai­da, ku­rią mo­te­ris pri­si­me­na la­bai šil­tai. Su ta lai­da uk­mer­giš­kė pri­si­pa­žįs­ta pa­ži­nu­si Lie­tu­vą. Au­to­bu­su ap­va­žia­vo ato­kiau­siuo­se kai­muo­se ir mies­te­liuo­se gy­ve­nan­čius sa­vo he­ro­jus.

„Šau­nus lai­kas bu­vo. Žmo­nės ma­ne net pa­žin­da­vo pa­gal bal­są“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

Sa­vęs pa­ieš­kos Pran­cū­zi­jo­je

Ta­čiau lai­dą ra­di­ju­je Ž. Ba­ku­ty­tė kū­rė tik dve­jus me­tus. Po po­kal­bio su vie­na lai­dos he­ro­je nu­ta­rė pa­lik­ti mėgs­ta­mą dar­bą ir ner­ti į gy­ve­ni­mo pra­smės pa­ži­ni­mo stu­di­jas.

Krikš­tė­nuo­se tuo­met veik­lą pra­dė­ju­si vie­nuo­lė Ro­za­na pa­pa­sa­ko­jo apie vie­ną ka­ta­li­kiš­ką ben­druo­me­nę Pran­cū­zi­jo­je. Uk­mer­giš­kei ga­li­my­bė jo­je ap­si­gy­ven­ti pa­si­ro­dė la­bai įdo­mi. „Ar­ti­mie­ji šį spren­di­mą pri­ėmė su aša­ro­mis, nie­kaip ne­su­pras­da­mi, kam man to rei­kia“, – pri­si­me­na mo­te­ris.

Pran­cū­zi­jos kal­nuo­se ne­di­de­lė­je ben­druo­me­nė­je vi­sus me­tus Žyd­ra pra­gy­ve­no ap­sup­ta vos 30 žmo­nių iš skir­tin­gų pa­sau­lio kam­pe­lių. Ta­čiau, pa­sak jos, gy­ve­ni­mas ten tik­rai ne­bu­vo nei at­si­sky­rė­liš­kas, nei nuo­bo­dus. Vyk­o daug įvai­rių su­si­ti­ki­mų.

„Ta pa­tir­tis ma­ne iš­lais­vi­no. Ta­pau la­biau sa­vi­mi. Toks gy­ve­ni­mas pir­miau­siai iš­mo­kė my­lė­ti“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris. Me­tai dau­ge­lio aki­mis žiū­rint ga­na ne­įpras­to gy­ve­ni­mo Žyd­rai ta­po ne­pa­mirš­ta­ma gy­ve­ni­mo mo­kyk­la, at­vė­ru­sia dau­ge­lį anks­čiau ne­su­pras­tų bū­ties pa­slap­čių, lei­du­sia pa­ma­ty­ti gy­vą ti­kė­ji­mą. „Tai bu­vo ker­ti­niai, įsi­gi­li­ni­mo į sa­ve me­tai“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Stu­di­ja­vo te­olo­gi­ją

Žyd­ra pa­sa­ko­jo, kad po ben­druo­me­nė­je pra­leis­tų me­tų treč­da­lis žmo­nių ren­ka­si ku­ni­gys­tės ar vie­nuo­lio ke­lią. Ji to­kio spren­di­mo ne­pri­ėmė. Grį­žo į Lie­tu­vą ir tę­sė žur­na­lis­tės dar­bą.

Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jo­je uk­mer­giš­kė tuo­met pra­dė­jo dirb­ti lai­do­je „Žen­klai“.

Pran­cū­zi­jo­je įgy­tą pa­tir­tį taip pat pri­tai­kė – mo­kė vai­kus ti­ky­bos.

Ta­čiau šis gy­ve­ni­mo eta­pas tru­ko taip pat ne­il­gai – apie dve­jus me­tus.

Smal­su­mas uk­mer­giš­kę vėl ska­ti­no ieš­ko­ji­mams. Pa­si­rink­to­sios stu­di­jos – Te­olo­gi­nių stu­di­jų ins­ti­tu­tas Briu­se­ly­je. Ja­me mo­kė­si ir dva­si­nin­kai, ir pa­sau­lie­čiai. Dau­gu­ma stu­den­tų – jau tu­rin­tys vie­ną ar ke­lis aukš­to­jo moks­lo di­plo­mus.

Dva­si­nė va­dy­ba – tik­rai ne kiek­vie­nam su­vo­kia­ma, ga­na su­dė­tin­ga te­ma. Ta­čiau Žyd­rai tai bu­vo to­bu­lų pa­šne­ke­sių su in­te­lek­tu­a­lais me­tai. Pa­šne­ke­sių, ku­rių pras­mę kai ka­da su­vo­kia tik da­bar, pra­ėjus ke­lio­li­kai me­tų.

Su mi­nist­re – į Briu­se­lį

Po šių stu­di­jų Žyd­ra ir vėl grį­žo į Lie­tu­vą ir pra­dė­jo dar vie­ną vėl ga­na ne­il­gą gy­ve­ni­mo eta­pą – įsi­dar­bi­no lei­dyk­lo­je „Ka­ta­li­kų pa­sau­lis“. Lei­do žur­na­lą „San­do­ra“. „Bu­vo­me pir­mie­ji žmo­nės, te­olo­gi­ją stu­di­ja­vę už­sie­ny­je ir grį­žę, kad sa­vo ži­nias pri­tai­ky­tu­me Lie­tu­vo­je“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris. Dar­bas bu­vo su­si­jęs su ver­ti­mu ir žur­na­lis­ti­ka. Ta­čiau su juo te­ko at­si­svei­kin­ti. Šį­kart ne sa­vo no­ru – lei­dyk­la bu­vo nu­ma­rin­ta, ją vie­nin­gai pa­li­ko dau­gu­ma dar­buo­to­jų.

Smal­si mo­te­ris la­bai grei­tai įsi­su­ko į nau­ją veik­lą – ta­po da­bar­ti­nės mū­sų ša­lies va­do­vės Da­lios Gry­baus­kai­tės, 2002-ai­siais ėju­sios Fi­nan­sų mi­nist­rės pa­rei­gas, padėjė­ja.

2004-ai­siais drau­ge su mi­nist­re iš­vy­ko į Briu­se­lį ir pra­dė­jo dirb­ti Eu­ro­pos Ko­mi­si­jo­je.

Sės­lu­mui nu­tei­kia vai­kai

Šim­tus įdo­mių žmo­nių sa­vo gy­ve­ni­me su­ti­ku­si ir įvai­rių pa­ty­ri­mų įgi­ju­si Ž. Ba­ku­ty­tė da­bar vi­są sa­vo dė­me­sį ir rū­pes­tį sten­gia­si skir­ti šei­mai.Vy­ras Aud­rius dir­ba Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos Vi­di­nės rin­kos direktorate, Ban­ki­nin­kys­tės sky­riu­je.

Jau 10 me­tų kar­tu gy­ve­nan­ti po­ra au­gi­na 4 me­tų sū­nų Ma­tą ir 2 me­tu­kų duk­rą Ade­lę. Mo­te­ris ma­no, kad bū­tent vai­kai, šei­ma su­tei­kia žmo­gui sės­lu­mo jaus­mą. Tad da­bar pir­miau­sia yra vai­kai. Tie­sa juos au­gin­ti Bel­gi­jo­je nė­ra la­bai leng­va – į dar­bą mo­te­rys daž­niau­siai grįž­ta, kai vai­ke­liui su­ei­na vos 5 mė­ne­siai.

Ke­lis kar­tus per me­tus na­mo grįž­tan­ti Žyd­ra pri­pa­žįs­ta: „Anks­čiau pir­miau­siai bu­vo sie­kis kuo to­liau nu­va­žiuo­ti nuo na­mų, pa­tir­tys bu­vo svar­biau­sios. Da­bar at­si­ran­da sa­vų­jų šak­nų po­rei­kis“.

Autorė: Vil­ma NEMUNAITIENĖ