Pavardė – Žvinys, pravardė – Plekšnė. Akivaizdu, kad turėtume kalbėti apie žmogų, mėgstantį žvejybą. Ukmergės rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio vyriausiasis postinis Vaidas Žvinys vidaus reikalų sistemoje tarnauja jau 19 metų.
Žvejyboje jis taip pat profesionalas, o stažas siekia jau per 30 metų.
Kiekvienas žvejys turbūt gerai prisimena momentą, kai pats „užkibo ant kabliuko“. Kada tai tau nutiko?
Seniai užkibau, dar į vaikų darželį ėjau, gal kokie šešeri metai buvo. Tėvas nupirko bambukinę meškerytę ir vesdavosi kartu prie Šventupės balos. Mokykloje vasaras praleisdavau prie Šventosios upės – maudydavomės, žvejodavome. Ir per žiemos atostogas traukdavau meškerę. Nuo to laiko nė vienos mano atostogos nebuvo be meškerės.
O žmona neprieštarauja?
Žmona mane palaiko, į žvejybą ji važiuoja kartu. Aš žvejoju, ji uogauja, grybauja. Mūsų poilsis – gamta. Jūrą, Palangą, stumdymąsi tarp žmonių pakeitėme į poilsį prie Molėtų ežerų.
Žvejyba tau – hobis, poilsio forma, sportas ar liga?
Ir hobis, ir poilsis, ir sportas – viskas. Tai yra visas mano laisvalaikis, šis pomėgis tapo gyvenimo būdu.
Esi žvejys mėgėjas ar profesionalas?
Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Mėgėjas žvejoja tik savo malonumui, profesionalas dalyvauja varžybose. Pats dalyvauti varžybose pradėjau ne taip seniai, gal prieš dešimtį metų. Pirmos varžybos, kuriose dalyvavau, buvo poledinės žūklės. Jas organizavo Ukmergės rajono medžiotojų ir žvejų draugija. Laimėjom prizinę vietą. Kiek vėliau susidomėjau karpių žūkle. Pradžioje gaudžiau mėgėjiškai. Paskui pradėjau dalyvauti varžybose. Praėjusiais metais „International Ilgis Club Cub“ varžybose su kolega Mariumi Aleknavičiumi laimėjome pirmą vietą ir aukso žiedus. Varžybose „Gintarinis karpis“ jau eilę metų užimame prizines vietas. Šiemet kartu su Mariumi užėmėme antrą vietą ir sugavome didžiausią žuvį – 23 kg 700 g sveriantį veidrodinį karpį. Tai – nefiksuotas Lietuvos rekordas.
Kokie karpinės žūklės ypatumai?
Karpinė žūklė vyksta ilgai, todėl pirmiausia – pasiruošimas. Važiuodamas į varžybas daiktus kraunuosi kokias tris valandas: turi vežtis meškerių stovus, meškeres, signalizatorius, pašaro, palapinę, miegmaišį, dujinę viryklę, maisto, įvairiausių reikmenų, reikalingų turistaujant gamtoje.
Varžybos vyksta 2–4 paras, 100 valandų: ir žvejoji, ir miegi, ir valgyti gaminiesi ten pat. Iš savo sektoriaus išeiti negali. Komandą sudaro du žvejai, kiekvienas užmeta po tris savo meškeres. Dalyvavimas varžybose yra pakankamai sunkus darbas. Kartais vežamės apie 100–200 kg vien pašarų: grūdų, baltyminių kukulių, granuliuotų pašarų, vadinamojo „kombikormo“. Žūklavietė paprastai būna už 100–120 metrų nuo kranto, tad su meškeryte užmeti „raketą“ su pašaru ir pasiunti tolyn. Paprastai žvejybai užtenka 10–15 kg pašaro.
Per sezoną išsiruošiame 10–15 kartų. Karpius gaudyti galima, kol vanduo atšąla iki 9–12 laipsnių. Žiemą karpiai nesimaitina, jie naudoja savo sukauptus riebalus.
Ar ilgai tenka laukti, kol karpis užkibs?
Būna, kai lauki parą, dvi… O kartais taip ir grįžti nesugavęs. Žinoma, užkimba kitokios žuvys, masalą ima ir karšiai, lynai, karosai. Bet šitos žuvys prieinamos kiekvienam žvejui.
O jūs juk laukiate karpių! Neerzina, kai tikiesi ištraukti karpį, o paaiškėja, kad lydeka?
Nervina. Ypač naktį, kai miegi ir užklykia signalizatorius. Miego taip norisi, o tu turi keltis ir eiti, žinodamas, kad ten tikrai ne karpis, nes signalizatorius kitaip kaukia. Būna ir varžybose atvejų: tąsyk, kai aukso žiedus su Mariumi iškovojom, dvi paras laukėm, niekas nekibo. Trečią parą sulaukėm kibimo, ištraukiam – 3 kg lydeka, neįskaitinė žuvis…
Aš visą savo žuvį paleidžiu. Iš pradžių dar parsiveždavau vieną kitą karpioką, bet dabar jau niekada. Užtenka tų žuvų – užkimba lydekų, karšių, lynų… Karpius saugoti reikia dėl to, kad jie patys nesiveisia – jiems per šaltas vanduo daugintis. Mes, karpininkai, stengiamės išsaugoti karpių populiaciją – renkame pinigus, perkame mailių, žuviname vandens telkinius… Karpių populiacija mažėja dėl negarbingų skerdikų. Mano devizas – pasiimti tiek žuvies, kad užtektų ant pietų stalo. Tad pagavęs karpį pasidžiaugi, pabučiuoji ir paleidi.
Visi žvejai turi savų paslapčių ruošiant jaukus, masalus žuvies vilionėms. Turi savo paslapčių?
Varžybų nelaimėtum be įdirbio, naujovių, specialios taktikos. Pradedantysis karpininkas žino pagrindus, o visas kitas smulkmenėles susirenka bendraudamas, dalyvaudamas parodose ar paskaitose. Kartais įtakos turi ežero gylis, vėjas, turi žinoti, kiek kokių pašarų pilti, kad neperšertum žuvies, yra daugybė kitokių niuansų.
Žvejyba – tai treniruotė. Su savo komandos nariu Mariumi esam gerai susidirbę. O teko matyti įvairių situacijų – būna, nesutinka charakteriai, susipyksta.
Trys trumpi patarimai žvejui mėgėjui, norinčiam tapti profesionalu?
Pirmiausia, net nepradėti žvejoti, jei ruošiesi karpius skersti. O paskui apsiginkluoti geležine kantrybe, nes turi tam skirti laiko, ir, žinoma, žinoti, kad šis hobis kainuoja.
Karpių žvejyba – tai laiko ir pinigų investicija. O grąža?
Malonumas, sveikas gyvenimo būdas, tiesiog gyvenimo būdas, kuris padeda visiškai atsiriboti nuo rūpesčių, minčių apie darbą. Žvejyboje visus nesklandumus pamiršti.
Jeigu pagautum auksinę žuvelę, ko jos paprašytum?
Nežinau… Gal kad karpiai Lietuvoje imtų daugintis.
Pačiam turbūt žvaigždės lėmė būti žveju – pavardė Žvinys, pravardė Plekšnė…
Mano tėtis kilęs iš Molėtų, o tuose kraštuose turbūt kas antras Žvinys. Na, ir senelis buvo aistringas žvejys, ir tėvas, ir aš… O pravardė „prilipo“ dar mokykloje. Mokytoja liepė į pamoką atsinešti mėgstamiausią knygą. Vieni atsinešė pasakas, kiti apie kosmonautus, o aš atsinešiau knygelę „Ko verkia plekšnytė?“… Dar ir dabar šią knygutę turiu.
Kalbino Asta KROGERTIENĖ
