Šį antradienį minime Užgavėnes – dieną, susijusią su žiemos varymo ir pavasario kvietimo apeigomis. Kadais lietuvių griausmingai švęstos šventės spalvos šiandien nebe tokios ryškios, nors kai kurios tradicijos išliko. Aukštaičiai ukmergiškiai jas turi savitas.
Šiemet Užgavėnės – vasario 28-ąją, paskutinę šio mėnesio ir žiemos dieną. Pasirodo, jog šios šventės tradicijos giliausios ir ryškiausios ne kur kitur, o Žemaitijoje. Čia ir šiandien Užgavėnių apeigoms skiriama ypač daug dėmesio.
Pasak Ukmergės kultūros centro etnokultūros specialistės Vilmos Mulevičiūtės-Sabaliauskienės, Žemaitijoje išlikęs senas paprotys vaikščioti persirengėliams. O Ukmergės krašte, teigia ji, mėgstamiausi Užgavėnių personažai būdavo Gervės. Išliko žinių apie po kaimus vaikščiodavusius jų pulkus, ypač gausius Vidiškiuose, sako pašnekovė.
„Gervės kalendavo, linkėdavo sveikatos. Savo judančiais snapais, pagamintais iš medžio, draugiškai žnaibydavo vaikus ir senmerges, o šiems reikėdavo atsipirkti riešutais“, – pasakojo ji. Šiandien šių personažų beveik nebeišvysi. Galbūt sudėtinga tokius ir pasigaminti, mano specialistė.
Dar, sako, populiarūs persirengėliai buvo Jaunavedžiai. Tiesa, šie turi būti ramūs, nekalbūs: visus kalbina ir smagiai, trankiai švęsti kviečia Piršliai.
„Kai kur ir „pagrabas“ per Užgavėnes vaidinamas – neša Gavėną, Lašininį, skamba laidotuvių giesmės. Arba ateina persirengėliai ir atsineša „nabašniką“… Beje, Aukštaitijoje vaikščiodavo tik suaugusieji – ne vaikai – ir mažais būreliais. Dabar tai – labiau vaikų pramogos, bet ir jos po truputį tolsta“, – pastebi V. Mulevičiūtė-Sabaliauskienė.
Pasakojo, jog per Užgavėnes lietuviai eidavo užsigavėti pas kaimynus, šokdavo iki vidurnakčio ir net gaidį paslėpdavo, kad tik šis neužgiedotų. „Ir su arkliais būtinai per Užgavėnes važinėja. Mūsų krašte Užgavėnių dieną irgi išleisdavo jaunus kumeliukus prasimankštinti“, – sako ji.
Užgavėnių pamėklės Morės deginimas irgi atėjo iš žemaičių. Aukštaičiai turi Gavėną, kurį, anot etnokultūros specialistės, „skandina, permeta per tvorą arba paslepia“.
„O mes deginsim moteriškos giminės personažą, kurį pagaminom ir pavadinom Čiūčela, – į šį antradienį prie kultūros centro rengiamą šventę ukmergiškius kviečia pašnekovė. – Visus kviečiam pasilinksminti, paskanauti Užgavėnių pietų. Vaišinsim blynais, kuriuos keps rajono vartotojų kooperatyvo restorano moterys. Taip pat su vaišėmis atvyks Laumėnų kaimo bendruomenė, Kurėnai pažadėjo prisijungti.“
Pradėti švęsti Užgavėnes kultūros centras ukmergiškius kvietė jau ir šį sekmadienį. Čia surengta tradicinė liaudiškos muzikos kapelų šventė, kurios metu nusikelta į Užugavų kermošių. Su šventės dalyviais ir žiūrovais sveikinosi čigonai, žydai ir kiti Užgavėnių veikėjai.
„Pasakojom apie tos dienos ir po jos sekančios Pelenų dienos papročius, priminėm, ką galima ir ko negalima daryti per gavėnią. Nebegalima riebiai valgyti, linksmintis, triukšmauti, reikia nejuokauti. Tuo laikotarpiu nebūdavo vakarėlių. Ir vestuvių nekeldavo, išimtis tik – Juozapinės, Pempės diena, minima kovo 19-ąją“, – šypsosi specialistė.
Nors skirtinguose kalendoriuose nurodyta Užgavėnių data neretai nesutampa, to, anot jos, neturėtų būti. „Užgavėnės, kaip ir Velykos, yra kilnojamoji šventė, jos minimos likus būtent septynioms savaitėms iki Velykų. Kai nustatoma Velykų data, tada jau aišku ir tai, kada Užgavėnės. Tikrosios visada būna antradienį. Tiesa, seniau žmonės švęsdavo ir likus kelioms dienoms iki tikrųjų Užgavėnių“, – sakė ji.
Taip pat pasakojo, jog rašytiniuose šaltiniuose, kuriuose užfiksuota, kaip atrodė šventė, minimi ne tik Vidiškiai, bet ir Taujėnai, kitos Ukmergės krašto vietovės.
