Gegužės 18-ąją minima tarptautinė Muziejų diena. Ta proga kalbiname Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorę Vaidutę Sakolnikienę.
Gedimino Nemunaičio nuotr. V. Sakolnikienė muziejui vadovauja 26-erius metus.
Pirmadienį minėsite profesinę šventę. Ką ji jums reiškia?
Ukmergės kraštotyros muziejuje dirbu jau 26-erius metus. Man tai nėra tik darbas. Tai – gyvenimo dalis, kuri nesibaigia uždarius muziejaus duris.
Kaip pasikeitė muziejus per tą ketvirtį amžiaus?
Iš tiesų pasikeitė neatpažįstamai. Gaudami labai mažai lėšų rekonstravome muziejus ekspozicijas, įrengėme parodų salę. Per tuos metus atsirado labai didelis rėmėjų ratas, be kurių dirbti būtų labai sunku.
Muziejus tapo gyvu organizmu, kuriame vyksta įvairios, įvairiam lankytojų ratui skirtos edukacinės programos. Sukūrėme „Dvarų žiedą“, kuriame lankosi turistų grupės.
Atsirado ir filialų?
Muziejui šiuo metu priklauso filialas Vepriuose. Anksčiau šis Jono Žentelio įkurtas muziejus priklausė Veprių seniūnijai. 2002-aisiais mums buvo priskirtas ir Užugirio muziejus, o neseniai – restauruotas A. Smetonos dvaras.
Pasikeitimų reikalavo laikas, kartu tai – ir patirtis, įdirbis. Nuolat siekiame naujovių. Džiaugiamės įrengtu senuoju gaisrinės bokštu, neseniai įkurtu partizanų bunkeriu.
Muziejininkystė kinta, prisitaiko prie gyvenimo ritmo. Kur semiatės patirties?
Labai daug duoda stažuotės užsienyje ir Lietuvoje, mokymus nuolat rengia Kultūros darbuotojų mokymo centras, patirties semiuosi ir iš žymiausių šalies muziejininkų Romualdo Budrio, Vytauto Balčiūno.
Kam atsiskaitote už darbus, kam teikiate veiklos planus?
Ataskaitas teikti bei planus rengti privalome ir steigėjui – rajono savivaldybei, ir metodinę pagalbą teikiančiai Kultūros ministerijai.
Šiuo metu Ukmergės kraštotyros muziejaus darbuotojai neturi nuolatinių patalpų: tapote vienintele įstaiga rajone, kurios kabinetai restauruojant „Draugystės“ kino teatrą buvo tiesiog nugriauti.
Mūsų darbuotojai laikinai įsikūrę trijose vietose: Gedimino gatvėje, kur įrengtos eksponatų saugyklos, Švietimo ir sporto skyriaus patalpose bei muziejuje. Tačiau labai džiaugiamės, kad pagaliau turime tinkamas saugyklas. Be to, nepatogumai juk – laikini.
Kada tikitės kraustytis į patalpas renovuojamoje „Draugystėje“?
Optimistiškiausios prognozės – kitąmet, bet tai priklausys nuo finansavimo. Šiuo metu jau renovuota pastato išorė, remonto darbai vyksta viduje. Dabartinės rajono valdžios požiūris į muziejininkystę – labai teigiamas. Kad „Draugystė“ pagaliau pakiltų naujam gyvenimui, labai daug prisidėjo rajono meras Rolandas Janickas, Strateginės plėtros ir investicijų skyriaus vedėja Rima Boškevičienė.
Ukmergės muziejaus gyvavimo etapo naujose patalpose laukiate su džiaugsmu ar nerimu?
Neslėpsiu, nerimo tikrai yra. Norime, kad Ukmergė turėtų patrauklų, modernų, įdomų muziejų. Tačiau technologijos taip greitai juda į priekį, kad tai, kas šiemet modernu, kitąmet jau – nebe. Mes dar tik siekiame informacinių technologijų muziejuje, o pasaulis jau nuo jų gręžiasi į klasiką.
Žinau, kad įranga yra labai brangi, tačiau norėčiau, kad naujose patalpose jai lėšų užtektų, kad renovuotos patalpos nestovėtų tuščios laukiant įrangos, o galima būtų tęsti kūrimosi darbus.
Gal jau turite naujųjų ekspozicijų projektą?
Taip, jį rengia Klaipėdos dizaino centras. Planuojamos išnaudoti renovuojamo pastato dviejų rūsių erdvės. Jose numatomos ir vietos edukacijoms, ir ekspozicijoms. Tose pačiose patalpose bus ir darbuotojų kabinetai.
Manote, kad dabartinio muziejaus patalpų nebereikės?
Turime viziją, kad dalis dabartinio muziejaus pastato liktų kaip saugykla.
Vaida, savo profesinę šventę – Tarptautinę muziejų dieną – šiemet sutiksite ne darbe, o neįgaliojo rateliuose. Kas nutiko?
Teko atlikti planinę kojos operaciją. Jau du mėnesius turiu nedarbingumą. Kadangi ant kojos negalima net pristoti, įsitaisiau vežimėlyje.
Sakėte, kad šiame gyvenimo periode turėjote savitų atradimų?
Supratau, kiek daug turiu draugų. Gimiau ir augau Ukmergėje, šaknys čia įaugusios labai giliai, džiaugiuosi turėdama bičiulių, kurie visą tą laiką mane lanko, rūpinosi ir visaip padeda. Gyvenu viena, bet tikrai nesu vieniša. Už tai esu dėkinga visiems savo draugams. O artėjant Muziejų dienai norėčiau padėkoti rėmėjams, be kurių pagalbos būtų sunku, ir ypatingai – savo darniam kolektyvui, kuris man seniai tapo šeima.
Kalbino Vilma NEMUNAITIENĖ
