„Turiu nuosavo miško, bet prie jo nėra privažiavimo“, – Lietuvoje taip gali pasakyti apie 5 tūkst. privačių miškų savininkų. Tokia situacija susiklostė dėl keleto priežasčių – kažkas galėjo būti pražiūrėta formuojant valdas ir esantis keliukas nebuvo įtrauktas į kadastrą arba kelias tiesiog savavališkai užariamas, nekreipiant dėmesio į tai, kad jis servitutinis.
„Dar nuo sovietmečio laikų išlikusi problema – optimalaus miško kelių tinklo nebuvimas – nesprendžiama. Dalis miško kelių net nėra identifikuoti, įtraukti į kadastrą“, – sako Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius Aidas Pivoriūnas.
Jo nuomone, tai turėtų būti sprendžiama aukščiausiu lygiu, nes nuo optimaliai išdėstyto miško kelių tinklo tiek privačiuose, tiek valstybiniuose miškuose priklauso miško pasiekiamumas. Tai susiję ne tik su ekonomiškai racionaliu žaliavos naudojimu, bet ir tinkama miško priežiūra, apsauga nuo gaisro ir ligų, išplitus kenkėjams ir kitais atvejais.
Lietuvoje yra apie 250 tūkst. privačių miškų savininkų. Vidutinis privačios miško valdos plotas – apie 3 ha. Statistika byloja, jog vidutiniškai miško valda nuo gyvenamosios jos savininko vietos yra nutolusi apie 80 km. Toli gražu ne visuomet jas galima pasiekti bendro naudojimo keliais – tenka naudotis servitutiniais. Servitutinis kelias yra leidimas tam tikra sklypo dalimi naudotis kitų sklypų savininkams ir naudotojams.
Viskas kaimyno rankose…
„Problemos dėl valdos pasiekiamumo kyla, kuomet suprojektuojama grąžinimui miško valda, o vėliau paaiškėja, jog buvo kažkas nesužiūrėta ar pamiršta suprojektuoti servitutinį kelią privažiavimui“, – aiškina pašnekovas. Taigi turi žmogus miško, tačiau jis iš visų pusių apsuptas kitiems priklausančios žemės plotais.
Arba kelias iš tikrųjų yra, tačiau jis nėra įtrauktas į kelių kadastrą, taigi realiai kaip ir neegzistuoja.
„Turi nuosavo miško, tačiau privalai kryžiaus kelius nueiti, kad galėtum jame veiklą vykdyti. Tenka tartis su kitais savininkais, atstatyti seniau buvusį arba net įrengti naują kelią. Taigi jis tampa toks pusiau legalus. Gerai, jei kaimynai yra geranoriški ir leidžia keliu naudotis, tačiau neretai pasitaiko, kad pravažiuoti draudžia, prašo susimokėti. Kyla konfliktai.“
Suarti keliai atveda ir į teismą
Anot A. Pivoriūno, neretai per savo valdas einančius kelius ūkininkai užaria. Pasitaiko, kad nebelieka net servitutinių kelių.
„Ypač, jei jie nėra nurodyti kadastre, žemėtvarkos schemose, kitokiuose valstybinio lygio planavimo dokumentuose. Ūkininkui patogiau jį užarti, nes padidėja dirbamos žemės plotas, o tuo pačiu ir išmokos“, – svarsto pašnekovas.
Ypač aktuali ši problema, kuomet keliai suariami didinant pasėlių plotus, Vidurio Lietuvoje, kur žemės derlingiausios, žemdirbystė intensyviausia.
„Prieš kelerius metus, atliekant reprezentatyvų šalies miško savininkų poreikių tyrimą, buvo. Paaiškėjo, kad servitutinių kelių klausimas yra tarp trijų pačių aktualiausių. Šiuos rezultatus puikiai žino tiek Aplinkos, tiek Žemės ūkio ministerijų tarnautojai. Tik štai noro kaip nors spręsti jį nėra“, – apgailestauja A. Pivoriūnas.
Į mišką – tik arimu
Kauno rajone, Garliavoje, gyvenantis Darius Varanka valdo apie 300 ha miško. Nuosavas miškas yra išsibarstęs po keletą rajonų, taip pat ir Ukmergės.
„Ūkininkai užaria keliukus, mes važiuojam. O ką daryti. Jie žino, kad neteisėtai elgiasi, pretenzijų nereiškia. Jei jiems taip gerai, jei per kelią važiuodami plūgo pakelti nenori, ką gi, jų reikalas“, – svarsto miško savininkas.
Pasakojo, kad pavasarį nukakus į miško valdą, esančią Siesikų seniūnijoje, ir teko važiuoti ką tik suartu keliu.
„Darbai miške toli gražu nėra susiję tik su miško kirtimu. Miške dirbu visus metus, o kirtimai vykdomi tik tris ar keturis mėnesius. Visu kitu metu dirbami miško priežiūros darbai – jaunuolyno sodinimas, purškimas repelentais“, – pasakoja pašnekovas.
Ieško būdų
Nacionalinės žemės tanybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės valdymo ir naudojimo skyriaus vyriausioji specialistė Birutė Kliorikaitytė sako, jog nustačius tokius atvejus, kai rengiant projektus keliai prie žemės sklypų nebuvo suprojektuoti, ieškoma galimybių bendro naudojimo ar servitutinius kelius suprojektuoti laisvos žemės fondo žemėje. Jei tokių galimybių nėra, siūloma apsvarstyti galimybę privatiems žemės sklypams kelio servitutą nustatyti sandoriu arba kreiptis į teismą dėl kelio servituto nustatymo.
„Jeigu žemės savininkas servitutinį kelią užaria ar kitaip panaikina, kito žemės sklypo savininkai arba naudotojai gali kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį skyrių, kuris, vykdydamas valstybinę žemės naudojimo kontrolę, įpareigos asmenį atstatyti kelią ir užtikrinti laisvą pravažiavimą. Šiuo atveju tokiam asmeniui taikoma administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą“, – patikino B. Kliorikaitytė.
