Jūsų dėmesiui – Šventosios upės nuotraukos, panardintos į trilitrinius stiklainius su upės vandeniu, laike ardančiu fotografijas. Pastebėtas jų autorius, kurio fotoinstaliacijų paroda „Life is flux“ apie „laiką, atmintį ir kaitą“ skirta močiutei, mokiusiai: „nejudėsi – negyvensi“. Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centre ši paroda eksponuojama iki lapkričio 15 d. Fotografas Tomas TEREKAS.
Dažnai jus pristato kaip labai ekstravagantišką. O kaip pats jaučiatės?
Labai paprastai, žemiškai. Pagal rūbą sutinka, pagal protą palydi. Savo ekstravaganciją reikia rodyti per darbus. Aš – labai ironiškas, autoironiškas. Dažnai juokiuosi iš savęs – apranga, manieromis. Gal kai kurie žmonės šios ironijos nesupranta ir iš to kyla mintys, kad esu ekstravagantiškas.
Ką pastebite naujoje aplinkoje?
Naujoje erdvėje pirmiausiai apsižiūriu, kur yra avarinis išėjimas. O šiaip – daug vaikštau ir stebiu. Po to turiu pailsėti, nes man tai yra darbas. Pastebiu beveik viską, tačiau labiausiai – trūkumus. Nes tai, kas išeina iš konteksto, dalykai, kurių neturi būti, traukia.
Ką pastebite žmonėse?
Drabužius. Nežinau, kiek kam tai aktualu, tačiau darbužius pastebiu visada. Man reikia priprasti prie žmogaus. Yra žmonių, kuriems (ne dėl fizinio patrauklumo) jauti arba trauką, arba antipatiją.
Kas jus labiausiai stebina gyvenime?
Pasaulis, protingi žmonės, kvaili žmonės, upės kaita, „euro remontas“, judesys. Yra kas nemaloniai stebina, o kas – maloniai. Mėgstu atsisėsti su kavos puodeliu kokioje nors judrioje Vilniaus vietoje ir stebėti žmones. Iš stebėjimo gimė projektas „Neužfiksuota akimirka“. Klausiu fotografų (bet nebūtinai profesionalių) apie jų nenufotografuotas „foto“. Yra labai įdomių istorijų: nuo paprasčiausios – neturėjau fotoaparato – iki neįmanomų užfiksuoti – nepasidariau „selfio“ su savo bambagysle ką tik gimęs. Tai daug pasako apie žmones, jų požiūrį, fotografavimo stilių ir techniką. Ketinu surengti šių tekstų parodą Vilniuje V. M. Putino muziejuje. Tai buvo žodžio meistras, bet tuo pačiu ir fotografas, o aš atvirkščiai – esu fotografas, bet renku ir užrašau istorijas.
Tarp jūsų fotografijų yra keletas, skirtų zodiako ženklams. Ar tikite, kad zodiako ženklas turi įtakos likimui?
Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad turi. Manau, kad ženklai veikia žmogų. Aš pats esu Dvynys. Kiek gyvenime sutikau dvynių, juose atpažįstu man būdingus bruožus, atrandu mane atspindinčių dalykų. Kituose taip pat matau savybes, atitinkančias jų ženklus. Tad aš sakau, kad horoskopai veikia. Aišku, niekas nebūna 100 proc., tačiau – „fifty/fifty“.
Fotografija yra fiksavimas. Ar tai, kas užfiksuota, tampa amžina? Ar praeitis svarbesnė už dabartį?
Praeitis negali būti svarbesnė, tačiau ji formuoja dabartį. O amžina tampa vienetai. Viskas keičiasi. Žiūrėdamas į fotografiją, neatsimeni kvapų, garsų. Matai statišką vaizdą. Atmintis taip pat transformuojasi. Tačiau praeitis daro didžiulę įtaką viskam, ką darai dabar. Ar ieškai idėjų, ar formų, vis tiek eini per tai, kas pamatyta, išjausta, išgyventa.
Kaip jūs jaučiate praeities skonį? Kaip ji atgyja jumyse? Kas yra jūsų Prusto pyragaičiai?
Daug kas. Viskas. Skirtingi dalykai. Tai gali būti mamos balandėliai, išgirsta melodija, perskaityta frazė… Aš turiu porą atsiminimų, kuriuos sužadinti gali bet kas – kvapas, garsas. Nors įtakos neturi, tačiau jie užstrigę manyje.
Per parodos atidarymą minėjote, kad jums svarbu, kas vyksta su Ukmerge. Kurį laiką gyvenote Londone, dabar – Vilniuje. Kas iškyla jūsų mintyse, kada prisimenate Ukmergę?
Vaikystė ir jaunystė, kada daugiausiai laiko praleidau čia. Prisiminimuose pirmiausiai iškyla lokacijos. Ilgą laiką blaškiausi, ieškodamas tam tikrų vietų, vėl ir vėl bandydamas grįžti į jas, kol supratau, kad vietų ilgėjimasis tai ne vietų, o laiko. Kodėl traukia tam tikros lokacijos? Kad ir upės peizažai – aš augau prie upės. Įgyvendinu ilgalaikį projektą apie Ukmergę. Jis susijęs su vidine emigracija.
Jūsų darbuose yra ir siurrealizmo, ir poparto, ir kitų stilių elementų. Kaip jūs pats įvardintumėte savo stilių?
Amžinas ieškojimas. Ieškau idėjų. Pradžioje įvaldai stiliaus techniką, po to atrandi savo braižą jame. Tame pačiame siurrealizme ar poparte galima atpažinti, kur mano darbai. Man labai svarbu ironija. Ir istorija, susijusi su vaizdu. Maži dalykai, kurie svarbūs galbūt tik man. Žinoma, kokybė. Esu atsainus pedantas. Labai tvarkingai dėlioju visą setą, tačiau kažkurioje vietoje sustoju ir atsitraukiu, kad nepertempčiau. Tad yra atsainumo. Kelias valandas galiu dėlioti šviesas, veidrodžius, detales, ieškoti, kur ir kaip padėti vinytę, kurios niekas nematys, bet aš žinau, kad ji turi būti. O stilius… Man patinka eklektika. Žinoma, protinga. Visai smagu, kai yra kičo, bet tuo pačiu ir kažkas rimto. Man patinka kičas, labai mėgstu religinį kičą, turiu prisirankiojęs įvairių statulėlių ir jas naudoju savo darbuose.
Stiliaus neapsibrėžiu, nes, kai tai padarai, tampi atsakingu, turi laikytis. Nespraudžiu savęs į vienos srities rėmą. Nors pagrinde fotografuoju, mane visą laiką domino fotoinstaliacijos. Štai dabar sukūriau jas savo miestui. Dar mane domina fotografija be fotoaparato, post-fotografija, naujos išraiškos formos.
Jei jau paminėjome popartą, pakalbėkime ir apie džinsus, į madą atėjusius kartu su populiariuoju menu. Ką manote apie suplėšytus džinsus?
Papasakosiu istoriją apie pirmuosius. Juos man, kai buvau dvylikos, padovanojo vienas pankas. Nusimovė savus ir atidavė. Nunešiau, kad močiutė išskalbtų, o ji dar ir sulopė. Ji buvo menininkė, tik pati to nežinojo. Pro skyles iš vidaus švietė skirtingų spalvų lopai. Tai buvo patys originaliausi plėšyti džinsai visoje Ukmergėje. Nešiojau juos ir džiaugiausi. Po metų kita močiutė juos patiesė į šuns būdą. Viena mano močiutė – labai efemeriška, kita – labai žemiška.
Autoportretas ir žuvis – tai tarsi jūsų atpažįstamumo ženklai. Kodėl jie atsirado jūsų kūryboje? Kuo jums svarbu „aš“ ir žuvis?
Tai lėmė vienas ir tas pats modelis, esantis visada po ranka. Kas tave geriau pažįsta, nei tu pats? Pirminė idėja buvo fotografuoti portretus. Bet kol sulaukiu ateinant modelio, susistatau setą ir pradedu fotografuoti save. Ilgą laiką trunkanti serija – sekmadieniniai portretai. Ji skirta mano močiutei, kuri buvo labai religinga. Senelis – partinis, į bažnyčią neidavo. Močiutė pasipuošdavo, jis ją nuveždavo ir palaukdavo. Aš taip pat pasipuošiu sekmadieniais, nusifotografuoju ir dedu į archyvą. Dabar jau rečiau tai darau.
Taip pat ir su žuvimi. Pirmoji fotografija gimė panašiai.
Turėjau gėlę ir žuvį (matyt, po mano gimtadienio liko) – skumbrę. Ji asocijavosi su vaisingumu. O paskui pamačiau, kad, atmetus simboliką, žuvis labai graži, kaip modelis. Mano darbuose – visada mirusi žuvis. Gyvų nefotografuoju. Yra kadrų, susijusių su religija – kaip Jėzus padaugina žuvį ir kiti. Įtakos turi A. Kamiu absurdas, S. Kierkegardo egzistencializmas.
Esate gana įmantrus kalboje ir fotografijoje. Ar po tuo nesislepia gana uždaras ir jautrus žmogus?
Esu visoks, tačiau intravertiškumo turiu labai daug. Būtent fotografija padėjo išeiti iš ekscentrizmo bei intravertiškumo. Reikėjo perlipti per save.
Spalvota juosta fotografuoti taip, kad atrodytų kaip nespalvota.
Papasakokite apie šią idėją.
Tai eksperimentas, kurį įgyvendinant daug laiko sugaišti, kad išgautum norimą rezultatą. Juodai baltos fotografijos nėra, nes jose daugybė atspalvių. Visa skalė pilkos spalvos. Dažniausiai vadovaujuosi principu – pasidaryk pats. Fotografuodavau juodus ar baltus objektus, kurie yra po ranka ar atsitiktinai atrastus. Nes viskas aplinkui yra menas. Džonas Baldesari pasisakyme „Trys priesakai jaunajam menininkui“ viena iš pagrindinių taisyklių moko, kad menas yra pigus. Jei mano eksperimentas po kažkiek laiko nepasiteisina, einu kitur.
Jūsų kūrybos temų spektras gana platus – nuo socialinių reiškinių iki religijos, nuo mitologijos iki gamtos, nuo nepatogių temų iki iššūkių. Kaip jas pasirenkate?
Tai ne ieškojimas, o stebėjimai. Temos atsiranda taip pat natūraliai kaip mintys apie valgį – noriu to ar ano. Daug inspiracijų iš skaitymo. Man patinka skaityti tai, ko nesuprantu. Pavyzdžiui, kvantinės mechanikos tekstus. Nesuprantu kas juose rašoma, bet interpretuoju savaip, tarsi vaikas. Jau septynerius metus neturiu televizoriaus, tačiau matau jį, grįžęs pas tėvus. Kartais, naršant per kanalus, išgirsti vieną frazę vienur, kitą – kitur. Iš tų perjunginėjimų darosi geras koliažas, kuriame ima ir suskamba kokie du atsitiktiniai žodžiai, ir opa – tema.
Anksčiau turėjau daug įvairių užrašų knygučių. Kartą pavogė mano kuprinę su ketverių metų įdirbiu. Pagalvojau: „O, ramybė“. Vadinasi, tie dalykai, kurie ten buvo, man nereikalingi. Kas svarbu, vienaip ar kitaip išlenda. Kas nesvarbu, rašyk, nerašęs. Nors kartais gerai žvilgtelėti. Vartydamas pamatai kokį eskizą ir supranti: kaip tik to ir reikėjo.
Talentas ir darbas – koks turi būti jų santykis? Ar jūsų kūriniai gimsta iš įkvėpimo?
Sakoma, kad darbo turi būti 99 proc., o talento – 1. Šiuolaikiniame meno pasaulyje kalbėti, kad yra įkvėpimas – blogas tonas. Šiuolaikinis menas labai racionalus, socialus. Bet aš tikiu įkvėpimu. Mano menas iš įkvėpimo. Nesu iš tų, kurie gvildena socialines temas. Menas turi būti gražus. O grožio samprata – kiekvieno skirtinga. Manau, kad mene yra 20 proc. atsitiktinumo, tarp įkvėpimo ir darbo nėra konstantos, nes viskas juda.
Jūsų palinkėjimas?
Visiems nesirgti, stebėti ir stebėtis. Kuo daugiau stebi, tuo daugiau stebiesi.
Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
