Vaikštinėdami Ukmergėje tikrai pastebėsite balandžius, nutūpusius įvairiose miesto erdvėse. Eidami Vilkmergėlės krantine atkreipsite dėmesį į skulptūras, o Vienuolyno gatvėje, pakėlę akis aukštyn, pamatysite „Pepę“, makaluojančią kojomis nuo Meno mokyklos stogelio. Pastebėtas šių darbų autorius, jaunas vyras – šviesių akių, atviro žvilgsnio, stiprių rankų, bendraujant, kiek tiesmukas. Metalo plastikos menininkas, kalvis Andrius JANULIS.
Į ką kreipiate dėmesį, būdamas naujoje aplinkoje?
Pas kolegą kalvėje – į betvarkę. Savo betvarkės nepastebiu. Mintyse pasidarai tvarką, sudėlioji viską į vietas, o išeini nieko nepadaręs, nes dirbi darbus ir nėra kada tvarkytis. Kur bebūčiau ir kas bebūtų – kita šalis, miestas, ar kita kokia erdvė, – visą laiką pirmiausia kreipiu dėmesį į tvarką. Kai keliauji, gali sugretinti. Važiuoji magistrale Lietuvoje ir lygini su vaizdu Lenkijoje. Gamtoje gražu, bet kai šiukšlės bado akis – ne. Eidamas pajūriu surenku šiukšles, aišku, ir ne savas.
Kas jus patraukė Ukmergėje, kad su šeima nutarėte čia įsikurti? Abu su žmona esate ne ukmergiškiai.
Taip, žmona iš Alytaus, o aš iš Ventos Akmenės rajone. Susipažinome Klaipėdoje. Gimė dukra. Kai sulaukėme šeimos pagausėjimo, pradėjome galvoti, kaip gyventi toliau. Ar norime likti Klaipėdoje ir vergauti darželiams, kuriuose nėra vietų, vėliau mokykloms ir kitiems didmiesčiams būdingiems dalykams. Nusprendėme ieškoti mažesnio miesto, kur nesi įsitempęs, gyveni laisviau. Pirštu dūrėm ir atsiradom čia. Ukmergė – strateginis miestas. Beveik vidurys Lietuvos. Vilnius, Kaunas – šalia. Čia idealu gyventi. Niekas nedraudžia sėsti į automobilį, nuvažiuoti prie jūros, pabūti ir grįžti.
Ką pastebite, bendraudamas su žmonėmis?
Kai bendrauju su pažįstamais, nekreipiu dėmesio į nieką. Jeigu naujas žmogus, nesureikšminu jo išvaizdos. Gal vėliau ir pasidarau kokias išvadas, bet susijusias ne su išore, o daugiau su bendravimu. Kadangi mane žmonės dažniausiai mato murziną, negaliu kitų vertinti pagal aprangą. Prie parduotuvės benamiai su manimi sveikinasi kaip su savu, nes po darbo dienos kalvėje kvepiu ir atrodau panašiai kaip jie. Tad vertinu ne rūbus ir ne automobilį. Išlieka bendravimas. Kartais pats turiu įdėti nemažai pastangų, kad kažkuo įtikinčiau savo klientus, kartais klientai kažkuo bando įtikinti mane.
Kas jus labiausiai stebina gyvenime?
Turbūt tie patys žmonės savo nenuoširdumu, veidmainyste. Rodos, šnekiesi, pažįsti žmogų, o staiga ima ir pasirodo visai kitas jo veidas. Stebina kvailas lietuviškas bruožas – pavydas. Taip pat žmonių netikrumas bei nenoras veikti. Jei vienas imasi iniciatyvos ką nors kurti, tuoj atsiranda komentatorių, kurie prikiša, jog geriau būtų sutvarkyti šaligatvius. Dažniausiai tokie dėl bendro gėrio nei piršto nepajudina, bet reikalauja, kad viskas būtų išklota trinkelėmis. Tarsi tai būtų gėris. Stebina, kad tie patys komentatoriai apsisukę apspjaudo naują trinkelę ar suoliuką.
Kodėl save pristatote kalviu? Ar dėl to, kad daugiausiai dirbate su geležimi?
Labai nenoriu savęs taip pristatyti, tačiau nežinau, kaip kitaip išaiškinti, kuo užsiimu. Taip, daugiausiai dirbu su metalu. Nesu skulptorius, nes negaliu sau leisti daryti vien skulptūras. Tenka imtis ir kitų darbų. Darau ir tvorą, ir kryželį kapams. Tą kalviai visais laikais ir darydavo, tad įsivardijimas kalviu žmogų nukreipia tam tikra linkme. Gyvenime nenorėčiau būti tik kalvis. Labiau – metalo menininkas. Gal taip vadintis būtų tiksliau.
Man kalvystė siejasi su arklių kaustymu, noragų tiesinimu. Tai amatas, kuris šiandien išlikęs tik kaip edukacija, skirta pažinti protėvių gyvenimo būdą. O gal aš klystu?
Vieniems kalvystė asocijuojasi su arklių kaustymu, kitiems – su ginklais. Kalvių Lietuvoje yra labai daug, tik vieni labiau linkę į liaudininkystę, kiti – į meną. Tiesa, dabar pasagų gali nusipirkti, arklių kaustyti nebereikia. Tačiau kalvystė tikrai neišnyks. Žmonėms reikia įvairių geležiukų. Tiesiog keičiasi kalvystės pritaikomumas. Žmonėms šiandien reikia meno.
O jūs ar sugebėtumėte pakaustyti arklį?
Ne. Aš arklių bijau. Anksčiau kalvis ir dantį žmogui išraudavo, o dabar to nebedaro. Nekausčiau, nekaustysiu ir man to nereikia. Tam yra specialistai. Kam užsiimti devyniais amatais?
Iš kur jūsų polinkis prie geležies?
Nežinau. Mama – kepėja, tėvas – suvirintojas. Kai kurie kolegos sakosi esą šeštos kartos kalviai. Man sunku būtų atsekti savo giminės genealogiją iki šeštos kartos. Pašaukimą kiekvienas žmogus suranda savaip. Bandai, ieškai ir atrandi save. Vieni – greičiau, kiti ieško visą gyvenimą.
Ar suplėšyti džinsai būtų tinkamas drabužis kalvėje? Kaip vertinate tokį drabužį?
Jei klausiate, ar aš juos dėviu, – taip. Specialiai neplėšau, tačiau, jei džinsai yra suplyšę, galiu juos mūvėti. O kalvėje aš nuolat apiplyšęs. Dėviu drabužį, kol suplyšta. Kalbant apie madą, ji yra laikina ir greitai praeina. Vertinant, ar suplyšę džinsai yra gerai, tai ant moters kūno gal ir gerai. Ir kuo aukščiau, tuo geriau. Suplėšytuose, tačiau tuo pačiu ir dengiančiuose kūną džinsuose yra šiokia tokia paslaptis. Jeigu yra pasirinkimas, man geriau suplyšę džinsai nei kostiumas. Tokio net neturiu.
Ką galvojate prieš užmigdamas?
Kad geriau užmigčiau, galvoju apie darbą. Būna dienų, kai nesinori eiti į jį, tačiau tai išskirtiniai atvejai. Kai pats susikuri darbo vietą, nepavargsti. Galvoju kaip ir ką geriau padaryti, kokį eskizą nupiešti. Pieši, pieši mintyse ir užmiegi.
Jūs inicijuojate ir tarptautinius meno plenerus, dalyvaujate šiuolaikinio metalo meno parodose. Ar laikote save kūrėju, visuomenininku?
Save laikau žmogumi. Kiekvienas žmogus yra kūrėjas. Vieni daro vieną, kiti – kitą. O kas mes esame, kodėl tai darome – šie klausimai gali likti ir be atsakymų. Yra žmonių kategorijos: vieni nieko nedaro ir skundžiasi, kad nieko nevyksta, kiti patys imasi iniciatyvos. Kažką daryti yra „faina“. Nežinau, kaip tai įvardyti. Apskritai, pats procesas teikia gėrį.
Tardamasi dėl interviu maniau, jog susitiksime kalvio kieme kaime, tačiau kalbamės jūsų kalvėje, įrengtoje mieste. Ar pakviesite žmones į kalvio sodybą Pabaiske?
Taip. Tokie planai yra.
Ar joje bus krosnis? Juk metalui reikalinga ugnis?
Kaitra reikalinga, tačiau šiais laikais linkstame į ekologiją – geležį galima įkaitinti įvairiais kitais būdais, nenaudojant kietojo kuro, anglies.
Kokia yra jūsų gyvenimo ir kūrybos filosofija?
Esu sunkiai pasiduodantis sistemai, bandantis žiūrėti kitaip. Man nepriimtina stagnacija, sustabarėjimas, kadencijos iki mirties. Vertybės keičiasi, nes mes patys kiekvieną dieną keičiamės. Yra žmonių, kurie nesikeičia, o yra, kurie nuolat auga. Manau, kad esu ieškojime, tebeieškau ir jaučiu, kad ilgai ieškosiu.
Ar metalo mene yra kokie nors stiliai, kryptys? Kaip atskirti vieną kalvį nuo kito?
Atskirti galima pagal braižą, nors eiliniam žmogui tai padaryti būtų labai sudėtinga.
Koks yra jūsų braižas?
Aš pats būnu visoks.
Ką pasakytumėt apie autorines teises?
Autorines teises įrodyti labai sudėtinga. Jeigu tavo darbe yra nors menkiausias pakeitimas, nors akivaizdžiai matai, kad tai – kito kūrinio plagiatas, vis tiek skaitysis tavo darbas. Niekas neįrodys, kad ne tavo.
Ar įkvėpimas pas jus ateina, ar turite jo ieškoti?
Mūzos, įkvėpimai, įpūtimai ir kiti dalykai yra pramanai. Arba dirbi, arba ne. Arba esi kūrėjas, arba ne. Per dieną tokių minčių ateina ir išeina labai daug. Kai kurios iš jų taip ir nuplaukia, kitos grįžta. Naktį, prieš užmiegant, jas ir susidėlioji į lentyną. Nemanau, kad menininkai yra kažkokie išskirtiniai. Yra posakis, kad tik menininkas žino, jog jis yra menininkas. Tačiau kartais atrodo, kad kai kurie žmonės tik dedasi menininkais. Jei užsivyniosi šaliką, keistai apsirengsi, būsi išsiblaškęs ir vaikščiosi gatvėmis, svajodamas, dėl to menininku netapsi.
Nemažai jūsų darbų galima pamatyti svetainėje www.kalviokiemas.com. Koks yra jūsų naujausias darbas?
Kai manęs paklausia, ką gražaus dabar kuri, nežinau, ką atsakyti. Jei kurčiau tik meną, galėčiau pasakyti: „Štai paskutinis mano darbas“. Tačiau, kai sukiesi tarp gausybės kasdieninių darbų, užsimiršti. Naujausias darbas dar nepradėtas, bet jis yra mintyse.
Jūsų palinkėjimas?
Per meno ir kūrybos prizmę palinkėjimas būtų labai trumpas. Linkiu būti savimi. O į tai įeina labai daug. Linkiu surasti save ir džiaugtis šia diena. Kitaip sakant, išnaudoti dieną.
Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
