Šiandienos visuomenėje daugybė aktorių, dainininkų, muzikantų nori linksminti publiką, mėgautis jos dėmesiu. Dabar nėra sunku patekti į eterį – televizija, radijas, internetas – plati erdvė kiekvieno saviraiškai.
O kas gi linksmino publiką XX amžiaus pradžioje, kai balsas, išgirstas per ką tik Lietuvoje atsiradusius radijo imtuvus, prilygo stebuklui?
Vienas žymiausių liaudies linksmintojų, muzikantas, dainininkas, aktorius mėgėjas – iš Anykščių rajono, Liaudiškių kaimo kilęs Petras Biržys, geriau žinomas Pupų Dėdės slapyvardžiu. Gimė jis 1896 m. rugsėjo 3 d. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje, mokėsi lietuvių gimnazijoje, 1917 metais baigė Maskvos komercinę mokyklą.
Šeimai grįžus į Lietuvą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir 1919 metais baigė Karo mokyklą Kaune. Tais pačiais metais buvo paskirtas į 1-ąjį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulką, netrukus dislokuotą Ukmergėje. Buvo paskirtas pulko švietimo komisijos pirmininku. Laiko veltui neleido – mokydavo kareivius skaityti, rašyti, leido pulko laikraštį „Gediminietis“, vėliau rinko medžiagą pulko istorijai rašyti. Išėjęs iš kariuomenės toliau rinko medžiagą ir istoriją rašydavo vasaromis viešėdamas Ukmergėje pas gimines.
Vėliau P. Biržys dirbo mokytoju, studijavo Lietuvos universitete Humanitarinių mokslų bei Evangelikų teologijos fakultetuose, tačiau universiteto baigti nepavyko. P. Biržys yra išleidęs eilėraščių rinkinį „Sielos sparnai“, vėliau ėmė leisti Lietuvos miestų ir miestelių monografijas, apybraižas apie Lietuvos apskritis.
Aplankė ne vieną tolimą kraštą – keliavo po Pietų Ameriką (Braziliją, Urugvajų, Argentiną) ir po Jungtines Amerikos Valstijas. Kelionių metu koncertavo.
Nuo 1930 metų Kauno radijas ėmė rengti satyrinius pusvalandžius „Pupų Dėdės pastogė“, kurių metu P. Biržys sekdavo pasakas, pasakodavo linksmas istorijas, dainuodavo. Labai pamėgtas radijo klausytojų, su savo programa ėmė gastroliuoti po Lietuvą. Pupų Dėdės pasirodymai buvo itin mėgstami, žiūrovų niekada netrūkdavo.
1935 metais Petras Biržys leido mėnesinį laikraštį „Pupų Dėdė“. Jame buvo spausdinami to meto juokai, dainos, istorijos apie Lietuvos miestus bei miestelius, skaitytojų laiškai, to meto autorių kūryba. Visuose laikraštėlio numeriuose gausiai aptariamos ir iliustruojamos politinės pasaulio aktualijos, pašiepiami ponai, atsispindi liaudžiai svarbūs dalykai.
Kadangi Pupų Dėdę gyvenimas ne kartą buvo atvedęs į Ukmergę, 120-ąsias jo gimimo metines paminėti pakvietė Bočių klubo sambūris „Prie židinio“. Renginyje dalyvavo Ukmergės kraštotyros muziejaus bei Vlado Šlaito viešosios bibliotekos darbuotojai, bočiai, kiti svečiai.
Sambūrio vadovė Zuzana Stunžėnienė papasakojo apie Petro Biržio gyvenimą, kūrybą, šio žmogaus įvairiapusiškumą, darbus ir neįgyvendintas idėjas, antitarybinius ir politinius kupletus, už kuriuos ne kartą yra tekę ir kalėjime atsidurti.
Renginyje skambėjo Pupų Dėdės įrašai ir bočių dainos, kurioms pritarė visa salė. Prisiminimais pasidalino ir ukmergiškis dailininkas Vytautas Mackevičius, kuris papasakojo, kad Petras Biržys vasaromis lankydavosi jo kaimynystėje, pas A. Smetonos gatvėje gyvenusius savo gimines.
Pupų Dėdės palikimas gali pasitarnauti kraštotyrininkams, istorikams, etnografijos tyrinėtojams ir tiems, kuriems tiesiog įdomi šio žmogaus kūrybos įvairovė.
Sigita ASTIKIENĖ
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos
Bibliografijos-kraštotyros skyriaus vedėja
