Pasisveikinimas su ginklais

Taip pa­va­di­nau sa­vo straips­ne­lį per­fra­zuo­da­mas Er­nes­to He­ming­vė­jaus ro­ma­no pa­va­di­ni­mą. Dėl svei­ka­tos pro­ble­mų ku­riam lai­kui ak­ty­vią me­džiok­lę bu­vo te­kę pri­stab­dy­ti, tad pri­slo­po ir ne­nu­sa­ko­mi po­jū­čiai bei azar­tas, esan­tys kiek­vie­no me­džio­to­jo šir­dy­je.

Au­to­riaus nuotr. Prie bū­re­lio vė­lia­vos.

Ta­čiau, kai nu­ė­jau į Šv. Hu­ber­to, me­džio­to­jų glo­bė­jo, šven­tę ir pa­ma­čiau mas­kuo­jan­čio­mis uni­for­mo­mis pa­si­da­bi­nu­sius sa­vo „gin­klo bro­lius“, la­vi­na ma­lo­nių pri­si­mi­ni­mų vėl už­lie­jo krū­ti­nę.

Be­si­dai­ry­da­mas tro­fė­jų pa­ro­do­je, ra­gau­da­mas ne­pa­pras­to sko­nio Vep­rių me­džio­to­jų bū­re­lio me­džio­to­jo Juo­zo Bu­tei­kio pa­ga­min­tos šiu­pi­ny­nės, su­si­ti­kau daug drau­gų, su ku­riais ne vie­nas ki­lo­met­ras nu­žings­niuo­tas klam­piais miš­kų ke­liais, pa­tir­tas ne vie­nas įspū­dis.

Ma­lo­niai nu­ste­bi­no bū­re­lio pir­mi­nin­ko Po­vi­lo Sed­ri­so­vo pa­kvie­ti­mas da­ly­vau­ti ei­li­nė­je me­džiok­lė­je su va­ro­vais Vep­rių apy­lin­kės miš­kuo­se.

Iš­si­trau­kęs iš sei­fo jau spė­ju­sį ap­dul­kė­ti me­džiok­li­nį šau­tu­vą ir ap­si­kai­šęs šo­vi­niais, grą­žų sa­vait­ga­lį pa­trau­kiau į Vep­rius. Su­si­rin­ko­me bū­re­lio me­džio­to­jų vi­lo­je ne­to­li Šven­to­sios pa­kran­tės. At­ro­do, taip ne­se­niai čia pa­so­din­tos ma­žos eg­lai­tės per tą lai­ką ge­ro­kai ūg­te­lė­jo ir sa­vo puoš­nio­mis la­jo­mis ap­go­bė vi­los sta­ti­nius.

Čia vyks­ta vi­si bū­re­lio ren­gi­niai, čia pui­kuo­ja­si tro­fė­jai, var­žy­bo­se lai­mė­tos tau­rės. Šio­je vi­lo­je vyks­ta kas­me­ti­nės me­džio­to­jų ir Vep­rių mies­te­lio ben­druo­me­nės šven­tės.

Me­džiok­lės pra­džio­je te­ko su­si­pa­žin­ti su nau­jo­mis tra­di­ci­jo­mis. Me­džiok­lės va­do­vas Va­len­ti­nas Gend­vi­lis, pa­tik­ri­nęs vi­sų bi­lie­tus, jų ga­lio­ji­mo lai­ką, iš­ri­kia­vo me­džio­to­jus ir va­ro­vus, pra­ve­dė sau­gu­mo tech­ni­kos in­struk­ta­žą. Man, kaip vy­riau­siam pa­gal am­žių, pa­ve­dė pa­kel­ti į stie­bą me­džio­to­jų bū­re­lio vė­lia­vą.

Tai da­ro­ma kiek­vie­ną kar­tą, kai vyks­ta me­džiok­lė. Va­ka­re, jai pa­si­bai­gus, vėl vi­si su­si­ren­ka vi­lo­je, ri­kiuo­tė­je va­do­vas įver­ti­na, kaip se­kė­si, kiek pa­leis­ta šū­vių, kiek nu­šau­ta žvė­rių. Gra­žiu at­mi­ni­mo me­da­liu ap­do­va­no­ja­mas me­džiok­lės ka­ra­lius, ku­riam tą die­ną la­biau­siai se­kė­si. Ai­dint pa­šai­piems ko­le­gų juo­ke­liams, at­mi­ni­mo me­da­lį gau­na ir tas, ku­riam la­biau­siai ne­si­se­kė.

Pa­si­gir­siu, kad tą die­ną man pa­si­se­kė ke­le­rio­pai: da­ly­va­vau me­džiok­lė­je, ma­čiau daug žvė­rių, šau­džiau, nu­šo­viau šer­ną, te­ko gar­bė pa­kel­ti vė­lia­vą ir bu­vau ap­do­va­no­tas „Me­džiok­lės ka­ra­liaus“ me­da­liu.

Ta­čiau pa­ste­bė­jau, kad vie­na tra­di­ci­ja at­kri­to. Anks­čiau po me­džiok­lės kar­tais iki vi­dur­nak­čio ap­ta­ri­nė­da­vo­me jos įspū­džius. Nau­ji rei­ka­la­vi­mai ne­be­lei­džia bū­ti „su kva­pe­liu“ ne tik me­džiok­lė­je, bet ir ke­ly­je į na­mus, iki šau­tu­vas ne­bus pa­dė­tas į sei­fą. Tai­gi me­džiok­lės „ap­ta­ri­mas“ ge­ro­kai su­trum­pė­jo.

Autorius: Al­gi­man­tas KACEVIČIUS

Vi­si pa­si­ruo­šę me­džiok­lei.