Ukraina ir Lietuva turi daugelį šimtmečių trunkančius kultūrinius ryšius, kurie formavosi istorijos bėgyje dėl glaudžių politinių, ekonominių ir visuomeninių santykių. Šios šalys turi savo unikalias kultūras ir mitologijas, tačiau bendroji istorija paliko pėdsaką daugelyje jų kultūros aspektų.
Tradiciniai papročiai, įpročiai, o ypač tautosakos pasakojimai – tai tautos pasaulėžiūros veidrodis, kuris perduoda įvairių kartų vertybes, baimes ir svajones.
Ukrainos kultūra giliai įsišaknijusi tradicijose, kurios susiformavo kazokų epochoje, žemės ūkio cikle ir krikščionybėje. Svarbų vaidmenį atliko religija, kuri turėjo įtakos švenčių, apeigų ir kasdienio gyvenimo struktūrai. Lietuva taip pat turi reikšmingą dalį savo kultūros, susijusios su pagoniška praeitimi. Pagoniškos šventės iki šiol yra kultūrinio kraštovaizdžio dalis, o Lietuvoje įvykusi krikščionizacija nuo 1387 metų formavo gilų poveikį apeigoms ir tikėjimams.
Abi šalys turi turtingą tradicinių švenčių paletę, kurios suvienija žmones ir išsaugo jų kultūrinį paveldą. Ukrainoje ypatingą vietą užima šventės, susijusios su žemės ūkio ciklu ir krikščioniškomis tradicijomis, tokios kaip Kalėdos, Velykos, Ivano Kupalos šventė, derliaus nuėmimas. Lietuvių šventės taip pat glaudžiai susijusios su gamtos ciklu, svarbiausios yra Velykos, Rasos arba Joninės (vasaros saulėgrįža), Žolinė (derliaus šventė), Vėlinės, Kūčios ir Kalėdos.
Ukrainos tradicijos Kupalo naktį apima šokius aplink laužus, vainikų pynimą ir jų plukdymą į vandenį. Lietuvoje per Rasos / Joninių šventę (vasaros saulėgrįžą) taip pat pinami vainikai, dainuojamos apeiginės dainos ir deginami laužai. Šių švenčių apeigos ir simbolika rodo, kaip abi tautos artimos gamtai ir gyvenimo ciklams.
Ukrainos ir Lietuvos tautosaka ir pasakos
Ukrainos ir Lietuvos tautosaka ir pasakos yra svarbūs tautos išminties, idealų ir emocijų nešėjai. Ukrainos pasakose dažnai vaizduojami stiprūs ir drąsūs herojai, tokie kaip Kotigoroška, kuris kovoja su pabaisomis dėl teisingumo. Svarbūs veikėjai taip pat yra Vernуgora ir Ваba Jaga, kurie simbolizuoja tiek gėrį, tiek blogį. Lietuvių tautosaka pristato herojus, tokius kaip Saulės vaduotojas ir kiti teisybės ieškotojai bei blogio nugalėtojai. Sakmėse veikia mitologinės būtybės: Velnias, kuris lietuvių dažnai traktuojamas kaip komiškas personažas, pralaimintis tiek prieš Dievą, tiek prieš paprastą žmogų, moteriškos būtybės laumės bei raganos, perimtos iš pagoniškojo tikėjimo idėjų.
Abi tautos turi pasakas, kuriose atsispindi panašūs motyvai – kovos tarp gėrio ir blogio, gyvenimo išbandymų ir moralinių pamokų. Ukrainos tautosakoje dažniau pasitaiko tėvynės gynėjo vaizdas, kuris atspindi istorinę kovą už nepriklausomybę. Lietuvių legendos taip pat turi daug tekstų apie Tėvynės gynėjus, tiek valdovų, tiek paprastų karių rango didvyrius, taip pat ir moteris karžyges. Pasakos pasižymi labai didele įvairove: tai ir stebuklinės, kurios veikia karaliai ir buitinės, kuriose laimi paprasti žmonės. Baltų tikėjimo atgarsiai, tikėjimo gamtos jėgomis idėjos apibrėžia unikalias lietuvių pasaulėžiūros savybes ir yra daugiausia pateiktos mitologinėse sakmėse bei pasakose.
Lietuvių pasaka „Eglė, žalčių karalienė“ – viena žinomiausių ir vertingiausių lietuvių folkloro pasakų. Tai epinė istorija, kuri atspindi gilias lietuvių tikėjimo ir kultūrines vertybes, įskaitant ryšį su gamta, tradicijas ir šeimos vertybes.
Eglės istorija ir jos virsmas medžiu yra gilių žmogaus ir gamtos sąsajų simbolis. Pasaka taip pat pabrėžia šeimos ryšių stiprumą ir pareigos šeimai svarbą. „Eglė, žalčių karalienė“ – tai ne tik pasaka, bet ir kultūrinis archetipas, kuris yra įkvėpimo šaltinis literatūrai, menui, muzikai ir net kino kūriniams Lietuvoje.
Ukrainos folklore taip pat yra pasakų su panašiais motyvais, kaip, pavyzdžiui, artimas ryšys su gamta, mitiniai virsmai, ištikimybės, aukos ir meilės temos. Panašiai kaip Eglės istorijoje, ukrainiečių „Pasaka apie karalaitę-žebę“ aprašo pasakišką žmogaus ir gyvūnų pasaulio atstovo santuoką. Ukrainos legendos apie mavkas ir rusalkas taip pat gali būti lyginamos su „Jūratės ir Kastyčio“ pasaka, nes jos taip pat apibūdina mitines būtybes, kurios gyvena gamtoje ir turi ypatingą ryšį su žmonėmis.
Pasaka „Dėdės dukra ir močiutės dukra“, nors ir nėra susijusi su virsmais į gyvūnus ar medžius, tačiau įtraukia išbandymų ir ištikimybės, būdingos Eglės siužetui, elementus. Abi herojės patiria daugybę išbandymų, kurie tikrina jų charakterį ir stiprybę, panašiai kaip Eglė įveikia sunkias sąlygas, kad išlaikytų savo žodį ir galų gale sugrįžtų į šeimą.
Ukrainos folklore taip pat yra legendų apie žmones, kurie virsta medžiais ar gėlėmis. Pavyzdžiui, kai kuriose pasakų versijose merginos virsta gluosniu, guoba ar topoliu po tragiškų įvykių, tokių kaip mylimojo praradimas ar išdavystė. Šios legendos primena Eglės siužetą ir atspindi ryšį su gamta, kur herojės siela dosniai tampa gamtos pasaulio dalimi.
Ukrainos liaudies pasaka „Oh“ – pasaka apie mitinį žaltį, kuris iš herojų reikalauja ypatingų sprendimų ir sąlygų, kad išgelbėtų savo gyvybę ir šeimą. Kaip ir Eglės istorijoje, herojus ukrainiečių pasakoje taip pat sąveikauja su antgamtine būtybe ir įveikia išbandymus.
Šiandienos sąlygomis tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje didėja susidomėjimas tradicijų ir folkloro išsaugojimu. Abiejose šalyse vyksta festivaliai, kuriuose atkuriami senoviniai papročiai, populiarinami liaudies amatai ir dainos. Pavyzdžiui, Ukrainoje populiarūs festivaliai „Krajiną mrij“ ir „Šešorai“, kuriuose galima pamatyti tradicinius ukrainiečių drabužius, muziką ir amatus. Lietuvoje didelę reikšmę turi festivaliai „Baltica“, „Lauksnos“, „Skamba skamba kankliai“ populiarios kalendorinės šventės „Žolinė“, Užgavėnės, Jurginės – kultūrinis senovinių tradicijų atspindys.
Spalvų simbolika dviejose kultūrose
Spalvų simbolika ukrainiečių ir lietuvių kultūrose turi daug bendro, nes abi šalys turi gilias šaknis pagoniškose tradicijose ir glaudų ryšį su gamta. Tačiau yra ir tam tikrų skirtumų, atsiradusių dėl skirtingų istorinių ir kultūrinių kontekstų.
Ukrainoje raudona spalva simbolizuoja gyvenimą, kraują, energiją, jėgą ir meilę. Ji dažnai naudojama kaip apsauginis simbolis siuviniuose ir ornamentuose. Raudona taip pat laikoma džiaugsmo ir šventės spalva. Lietuvių kultūroje raudona spalva taip pat turi simbolinę reikšmę – kraują ir gyvenimą, tačiau ji dažnai siejama su kova už laisvę ir nepriklausomybę. Raudona lietuvių vėliavoje simbolizuoja kraują, pralietą už tėvynės laisvę. Liaudies tradicijose raudona taip pat siejama su derlingumu ir apsauga.
Juoda spalva Ukrainoje simbolizuoja derlingą žemę, ryšį su gamta ir protėviais. Tai taip pat gedulo spalva, tačiau tradiciniuose siuviniuose juoda gali simbolizuoti stiprybę ir stabilumą. Lietuvių kultūroje juoda spalva taip pat siejama su žeme ir derlingumu. Kaip ir Ukrainoje, ji turi gedulo reikšmę, ypač laidotuvių apeigose. Tačiau juoda spalva taip pat dažnai simbolizuoja paslaptį ir gilią išmintį, kurią žmogus gali gauti per ryšį su gamta.
Ukrainoje geltona spalva simbolizuoja saulę, šviesą, šilumą, turtus ir derlių. Ji taip pat yra aukso rugių laukų simbolis, ypač derinyje su mėlyna spalva valstybės vėliavoje. Lietuvių kultūroje geltona simbolizuoja saulę, šviesą ir gyvybingą jėgą. Lietuvos vėliavoje geltona taip pat įkūnija saulę ir tautos klestėjimą. Liaudies tradicijose ši spalva dažnai siejama su grūdais ir duona, panašiai kaip ir ukrainietiškoje simbolikoje.
Mėlyna spalva Ukrainoje siejama su dangumi, vandeniu, taika ir ramybe. Tai dvasios, švarumo ir harmonijos simbolis. Žalia spalva simbolizuoja gyvenimą, jaunystę, pavasarį, atgimimą ir viltį. Lietuvoje žalia spalva yra gamtos, miškų, kurie užima didelę šalies dalį, simbolis. Tai derlingumo ir atgimimo spalva. Mėlyna Lietuvoje dažniau simbolizuoja vandenis – upes ir ežerus, taip pat švarumą ir dangišką aukštumą.
Ukrainoje balta spalva simbolizuoja švarumą, dvasingumą ir šventumą. Siuviniuose ir apeiginėse aprangose balta naudojama norint pabrėžti ketinimų švarumą ir dvasinę jėgą. Baltos spalvos reikšmės lietuvių tradicijose yra panašios. Tai švarumo, nekaltumo, taip pat šviesos ir dieviškos apsaugos simbolis. Pagoniškais laikais balta taip pat buvo siejama su ritualais, susijusiais su gyvenimu ir mirtimi.
Ukrainoje auksinė spalva simbolizuoja turtus, didybę ir gausą, dažnai naudojama šventiniuose papuošimuose ir religiniuose kontekstuose. Lietuvoje auksinė spalva simbolizuoja gausą, saulę ir šviesą, dažnai siejama su gyvenimu ir derlingumu. Ją galima pamatyti lietuvių tautiniuose drabužiuose ir ornamentuose.
Abiejose kultūrose spalvos naudojamos atspindėti gilų ryšį su gamta, istorija ir dvasiniu pasauliu. Ukrainiečiams ir lietuviams spalvos ne tik puošia gyvenimą, bet ir neša gilų simbolinį turinį, išreiškiantį viltis, baimes, džiaugsmą ir prisiminimus apie praeitį.
Lietuvos ir Ukrainos tautiniai simboliai
Lietuva ir Ukraina turi daug bendro ir tautiniuose simboliuose, kas atspindi abi šalis jungiančią gamtinę aplinką, tradicijas ir pasaulėžiūrą.
Pavyzdžiui, gamtos simboliai – ąžuolas yra svarbus simbolis tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje, simbolizuojantis stiprybę, ištvermę ir ryšį su žeme. Pušis taip pat turi ypatingą reikšmę abiejose kultūrose kaip gyvenimo, atsparumo ir apsaugos simbolis. Vis dėlto labiau nei pušis Lietuvoje vertinama liepa.
Gandras lietuviams ir ukrainiečiams yra laimingo namo ir šeimos šilumos simbolis. Abi tautos laiko gandralizdį prie namų geru ženklu, kuris atneša laimę.
Saulė abiejose kultūrose simbolizuoja gyvenimą, šviesą ir gėrį. Tiek lietuviai, tiek ukrainiečiai gerbia saulę kaip svarbią kosminę jėgą, kuri suteikia derlingumą ir gerovę.
Abi šalys savo kultūroje teikia didelę reikšmę dainoms: lietuvių dainos ir ukrainiečių liaudies dainos perteikia istorinius įvykius, emocijas ir tautos jausmus, išlaikydamos nacionalinį tapatumą ir gilų ryšį su gamta.
Tačiau yra ir tam tikrų skirtumų. Ukrainoje šermukšnis ir gluosnis turi ypatingą reikšmę. Šermukšnis simbolizuoja grožį, mergaitišką nekaltumą ir yra labai populiarus motyvas literatūroje bei folklore. Gluosnis simbolizuoja atgimimą ir ryšį su protėviais, jo šakos naudojamos Verbų sekmadienį kaip apsaugos simboliai. Lietuvoje svarbų vaidmenį atlieka rūtų krūmeliai, kurie yra skaistumo, tyrumo simbolis ir tradiciškai puošia vestuvinius vainikus.
Saulėgrąža yra labai svarbus simbolis ukrainiečių kultūroje, kur ji simbolizuoja saulę, šilumą, taiką ir harmoniją. Lietuvoje saulėgrąža neturi tokios reikšmės, o vietoj jos dažniau naudojami kiti gamtos simboliai: alyvos bei jazminai.
Vyšyvanka yra viena iš pagrindinių Ukrainos tautinių simbolių. Siuvinėjimo raštai ir spalvos turi gilią prasmę ir perduoda linkėjimus laimei, sveikatai ir gerovei. Analogiškai Lietuvoje ypatingas tautodailės audinys yra įvairiaspalvės, įvairių ornamentų, įvairiausių dydžių juostos, naudojamos visose tradicinėse apeigose.
Lietuvoje tradicinis dekoratyvinis elementas yra karpiniai – popieriaus išpjovos, kurios puošia namų langus ir simbolizuoja grožį bei jaukumą.
Pysanka yra unikalus Ukrainos simbolis, kuris simbolizuoja gyvenimą, atgimimą ir saulę. Lietuvoje taip pat labai stiprios stiprios kiaušinių marginimo tradicijos, naudojama daug įvairių būdų, iki šiol gyvas paprotys Velykų margučius šventinti bažnyčioje, jų daužimu pradėti šventinius pusryčius, dovanoti krikštavaikiams, keistis ir naudoti juos velykinio meto žaidimuose.
Ukrainos ir Lietuvos kultūros turi gilų ryšį su gamta, naudoja medžių, gėlių, saulės ir paukščių simbolius, kad išreikštų savo tapatumą ir dvasinius principus. Skirtumai atskleidžia unikalius kiekvienos tautos bruožus: Lietuva daugiausia susitelkia į rūtas, juostas, karpinius, sutartines ir kitas dainas, o Ukraina – į šermukšnį, saulėgrąžą, vyšyvanką ir pysanka.
Duonos ir druskos apeigos abiejose šalyse
Abi šios šalys turi bendrą simboliką, kai duona ir druska reiškia svetingumą ir pagarbą svečiams. Svarbių įvykių, tokių kaip vestuvės, priėmimai ar vizitai metu duona su druska yra pasiūloma kaip nuoširdus svetingumo ir geranoriškumo ženklas.
Kaip ir Ukrainoje, taip ir Lietuvoje, duona ir druska turi sakralinę reikšmę, dažnai siejamos su Dievo palaiminimu. Liaudies tikėjimuose duona ir druska gali turėti apsauginių savybių, o jų naudojimas ritualuose užtikrina sėkmę ir apsaugą nuo blogio.
Ukrainos vestuvių tradicijose duona ir druska turi labai didelę reikšmę. Jaunieji sutinkami su korovaju – specialiai iškepta apeigine duona, papuošta simboliniais raštais ir gėlėmis. Jaunieji nusilaužia gabalėlį duonos iš korovajaus ir paneria į druską, kas simbolizuoja jų bendrą ateitį, laimę ir gerovę. Lietuvoje vestuvėse taip pat naudojama duona, taip pat simbolizuojanti vienybę ir gerovę, tačiau ji yra juoda – ruginė, tuo tarpu ukrainietiško korovajaus analogas – svočios pyragas [anksčiau taip pat vadintas karvojumi] yra mažiau formalizuotas vestuvių puotos pabaigos simbolis.
Ukrainoje duona (pavyzdžiui, pascha) ir druska dažnai yra religinės šventės dalis, tokios kaip Velykos, ir yra pašventinamos bažnyčioje. Lietuvoje, nors duonos ir druskos pašventinimas taip pat įmanomas, ši tradicija nėra tokia paplitusi ir dažniau susijusi su kitais apeiginiais produktais, būtent margučiais – ornamentuotais ir šventintais kiaušiniais.
Abi šios šalys naudoja duoną ir druską laidotuvių tradicijose, tačiau skirtingai. Ukrainoje, rodant pagarbą mirusiajam, jo karstą gali apibarstyti grūdais arba palikti šalia duoną ir druską. Lietuvoje duona taip pat naudojama laidotuvėse, tačiau ne tokiu apeiginiu būdu, kaip Ukrainoje.
Šiaudiniai „sodai“ Lietuvoje ir „vorai“ Ukrainoje
Šiaudiniai „sodai“ – unikali Lietuvos tradicija, simbolizuojanti harmoniją, tvarką ir ryšį su gamta. Šie geometriniai kabančios konstrukcijos gaminamos iš šiaudų, tikint, kad jos atneša sėkmę ir apsaugo namus. 2024 metais ši tradicija buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Panaši tradicija egzistuoja ir Ukrainoje, kur šie papuošalai vadinami „vorais“ (ukr. pavuky). Jie gaminami iš šiaudų arba nendrių ir taip pat tarnauja kaip apsaugos simboliai, puošiantys namus per šventes, ypač per Kalėdas. Šie meno kūriniai primena apie gilų dviejų kultūrų ryšį su gamta ir dvasingumu.
Nuoširdžiai dėkoju už bendradarbiavimą rengiant šią medžiagą literatūrologei ir kalbininkei iš Ukrainos Galynai Kutniatovai bei etnologei ir jaunesniajai mokslinei bendradarbei iš Lietuvos mokslų archyvo Gražinai Kadžytei.
Tai tikrai didelis indėlis ir svarbi informacija apie Ukrainos ir Lietuvos kultūrinių tradicijų bei istorijos turtus.
Jūsų profesionalumas, dėmesys detalėms ir meilė savo darbui padarė šią medžiagą unikalią. Ačiū už norą dalytis savo žiniomis, šiltus pokalbius ir įdomias idėjas, kurios tapo mūsų bendro darbo pagrindu.
Kartu tęsiame tradicijų išsaugojimą ir populiarinimą, kurios jungia mūsų tautas ir daro mus stipresnius.
Iryna Herasymenko
