Ukmergės rajone, Taujėnų miestelyje, į dangų sparčiai stiebiasi pernai pasodintas parkas, kurį savo gimtinėje įkūrė Mykolo Romerio universiteto dėstytojas profesorius, daktaras, šaulys, visuomenininkas Saulius Nefas. Kiekvienas medelis skirtas konkrečiam giminės nariui, o parkas simbolizuoja giminės vieningumą, ryšį su Anapilin išėjusia karta…
Sodyba, kurioje kadaise gyveno Angelė ir Antanas Nefai, gražiausius vaikystės bei jaunystės metus primena jų vaikams – Sauliui, Gražinai, Birutei. Tai vieta, į kurią mielai sugrįžta gausios Nefų giminės skirtingų kartų atstovai. Lietuvoje ar tolimiausiuose pasaulio kampeliuose – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Urugvajuje, Australijoje – gyvenantieji, tėviškės šauksmą išgirdę…
Sujungė giminės kartas
Vilniuje gyvenantis Gediminas Nefas pasakojo, jog mintis šalia senelių sodybos pasodinti parką kilo jo tėčiui Sauliui Nefui. Beje, jis yra ir pagrindinis savo sumanymo vykdytojas.
Šiame apie 30 arų užimančiame sklype anksčiau Gedimino seneliai augino bulves. Paskui nebedirbamą lauką užsėjo pieva, o atvažiavę į kaimą nuolat ją šienaudavo. „Bet kažkoks betikslis, nuobodus tas šienavimas galų gale pasirodė – suki suki ratus su žoliapjove tarsi aplink nieką. Tiesiog savaime atsirado noras jame kažką sukurti. Tėčiui ir kilo mintis pasodinti parką, kuriame kiekvienas medis turėtų savo „šeimininką“, – pasakoja Gediminas.
Kiekvienas iš čia pasodintų 60 medžių yra skirtas kuriam nors giminės nariui. Bent kelių kartų giminaičiai „susitinka“ šiame unikaliame parke. Nežiūrint to, kad vieni iš jų jau yra palikę šį pasaulį, kiti tik neseniai jį išvydo…
Graži kaimynystė
Anot Gedimino, ne tik giminaičių atminimui yra skirta ši vieta. Parkas yra ir gražios kaimynystės išraiška. „Tėtis ne tik medžius pasodino, bet ir sugalvojo mažosios architektūros detales. Kiekviena medžių eilė prasideda nuo jo gimtose apylinkėse rasto lauko akmens. Ant kiekvieno iš jų – tėčio išdrožinėta lentelė su artimiausių kaimynų, giminės draugų pavardėmis. Juk, kaip sako liaudies išmintis, geras kaimynas dar geriau nei giminė“, – svarsto pašnekovas.
Pasak Gedimino, tokiai iniciatyvai pritarė ir tėčio seserys Gražina Akelaitienė ir Birutė Nefaitė, kiti giminaičiai. Džiaugiasi kiekvienas turėdamas savo medį. O dar daugiau džiaugsmo visiems buvo, kad medeliai visi iki vieno prigijo, tvirtai įsikibo šaknimis į tėvų, senelių, prosenelių žemę. Tarsi kiekvieną giminės narį dar tvirčiau su ja sujungdami.
Rūšių įvairovė
Pagal skirtingus kriterijus buvo parinktos ir medžių rūšys. Vieniems – pagal vardą, kitiems – net pagal tam tikras asociacijas su simbolinėmis, mitologinėmis medžio savybėmis. Pavyzdžiui, senųjų sodybos šeimininkų, savo tėvelių atminimui S. Nefas pasodino lietuvišką ir kanadietišką ąžuolus, dukrai Eglei – eglaitę. Gluosnė, žinoma, savo gluosnį gavo. Norintiesiems pasiūlė patiems pasirinkti ir pasisodinti savo medelį. Taip parke atsirado migdolas, uosis, gudobelė.
Be tradicinių medžių, yra ir kiek retesnių, bet puikiai pritapusių Lietuvoje. Tai amūrinis kamščiamedis, europinis ožekšnis, kininė piterokarija, plataninis klevas, vinkšna, skroblas, skirpstas ir kt. Mat parko įkūrėjas įsitikinęs, jog Lietuvos medžiai ir žmonės, čia augantys ir gyvenantys, yra didžiausia vertybė.
Sodinant parką, naudingų patarimų davė giminės draugas, žinomas gamtininkas Sigutis Obelevičius. Jis ir padovanojo ne vieną medį. Atidarymo metu eiles skaitė poetas Povilas Kulvinskas, kuris taip pat yra padovanojęs kelis medžius. Yra medžių, kurie „persikraustė“ gyventi į Nefų parką iš netoli Taujėnų esančių aplinkinių miškų, palaukių. Keletą sodinukų entuziastingai sumanymą palaikantys giminaičiai pirko medelynuose.
Neleis pasijusti „bežemiams“
Gediminas prisipažįsta, kad dabar net tie patys pievelės priežiūros darbai daug malonesni tapo: „Pjauti žolę kur kas smagiau, prasmingiau tapo – prisiartini prie medelio ir jautiesi tarsi aplankęs vieną ar kitą giminaitį, kuris gal iš tikrųjų gyvena toli, retai kada jį susitinki. Arba iš viso Anapilin iškeliavęs… Mintimis pasilabini, pakalbi su jais. Atrodo, kad net vietovės aura pasikeitė.“
„Parkas skirtas bene trijų kartų žmonėms. Plotas per mažas, kad medžiai būtų sodinami ir ketvirtos kartos mažiesiems žmogeliukams, kurių jau irgi nemažai turime. Bet gal prie tėvų medžių ras vietą prisiglausti jiems skirti žemaūgiai augalėliai“, – svarsto Gediminas.
Jis sako, kad parkas buvo įkurtas su mintimi, kad ir pačiai jauniausiajai kartai jis žymės prosenelių ir gal net proprosenelių namus, juose rusenusį šeimos židinį. O likimo nuvestiems į tolimus kraštus neleis pasijusti „bežemiams“ – su šaknimis išrautiems iš gimtosios žemelės.
Teminiai susibūrimai
Graži Nefų giminės tradicija kasmet susirinkti į Taujėnuose esančius gimtuosius savo, tėvų ar senelių namus jau seniai puoselėjama. Tikslas vienas: neprarasti jausmo, kad buvai, esi ir visuomet būsi šios bendruomenės ląstelė. O priemonių tai įgyvendinti fantazijos netrūksta…
„Tėtis prigalvoja visokių teminių susitikimų. Vienais metais parko atidarymas, kitais – pirties. Dar kitą sykį visus ragina atvykti pasižiūrėti ir įvertinti jo paties suręstos ir tetai Birutei skirtos pavėsinės. Drožinėti, iš medžio konstruoti jis labai mėgsta, visus savo kūriniais apdalija“, – Gediminas sako, kad daug laiko čia praleidžia ir mama Dangira, tetos.
Sostinėje su žmona Gintare gyvenantis ir UAB Duomenų logistikos centre pardavimų projektų vadovu dirbantis Gediminas sako, kad jo gyvenime sodyba Taujėnuose užima reikšmingą vietą. Tėvai nuo mažens skiepijo meilę ir pagarbą gimtajam kraštui jam, broliui Mindaugui, seserims Eglei, Rūtai, Gintarei.
„Taujėnų sodyboje būdamas atsipalaiduoju po darbų, Vilniaus šurmulio. Atsigaunu tiek fiziškai, tiek emociškai, pasisemiu naujų jėgų ir minčių darbams“, – prisipažįsta pašnekovas.
