Kristina DARULIENĖ
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė projektinei ir edukacinei veiklai
Iš Žeimių (Ukmergės r.) kilusi papuošalų kūrėja Agnė Grigaliūnaitė stebina savo ypatingai kruopščiais, vadinama biserio technika atliktais kūriniais. Tai – masyvūs kaklo papuošalai, delninės, išsiuvinėti itin smulkiais karoliukais, įpinant įvairius akmenis, koralus, fosilijas.
Kiekvienas papuošalas jų kūrėjai A. Grigaliūnaitei yra lyg meditacija, savotiškas ritualas.
Sako, jog pradėdama naują kūrinį, ne visada žino, kas iš to išeis. Susidomi kažkokiu simboliu ar gamtos detale ir apie jį viskas ima suktis. Tokiu būdu mintyse gimsta tekstai, vaizdai, susiję su pirminiais inspiracijos objektais.
„Kai kuri naują kūrinį, atrodo, lyg išgyveni istoriją, kurioje visko gali nutikti. Kiekvienas kūrinys – tarsi dienoraščio lapas. Tai – istorijos apie mane pačią“, – šypsosi A. Grigaliūnaitė.
Gyventi į kaimą sugrįžusi menininkė tikina, jog po beveik 10-ies metų, praleistų Londone, kur didžiulis tempas, bėgimas, vyrauja vartotojiška visuomenė, šis grįžimas ją praskaidrino.
„Tai – tarsi grįžimas į save… Regis, imi įvertinti kiekvieną gyvenimo akimirką, įsigilini į kiekvieną reiškinį, pojūtį, sutiktą žmogų. Gyvenimas tyloje, tik savo dviejų atžalų apsuptyje, kuriant ir tvariai statant savo buitį, padeda atsakyti į tam tikrus klausimus, atstato dvasinę pusiausvyrą, suteikia vidinę sielos ramybę“, – kalba Agnė.
Jos papuošaluose išryškėja labai ramios spalvos, lietuviški koloritai. Dominuoja žalios, mėlynos, rudos, pilkos spalvos įvairūs atspalviai, o blizgesys labai saikingas. Įdomiai atsiskleidžia kryptys ir vingiai, kuriantys savo ritmą. Dominuoja lenktos linijos, nėra jokių griežtų, aštrių kampų.
Kaklo papuošalai primena ritualinius papuošalus. Juose – įvairūs masyvūs akmenys ar net fosilijos, kurios autorei tarsi kokie amuletai, nešantys tam tikrą energiją…
Parodos autorė pasakoja, jog jai yra tekę sukurti papuošalų konkrečiam asmeniui. Buvo labai įdomus potyris, nes, regis, reikėjo sudėti dalykus, kurie būdingi tik tam žmogui. Tarsi reikėtų apsikeisti vienam kito energija. „Buvo įdomu, nes tai – jau tarsi ne apie mane“, – prisimena autorė.
Polinkį rankdarbiams ji paveldėjo iš močiutės. „Mama taip pat labai rūpinosi mūsų išsilavinimu, meniniu ugdymu“, – pasakoja Agnė. Ji pati, jos sesė ir brolis – visi lankė Meno mokyklą. Tiesa, papuošalų kūrėja sako, kad mokėsi muzikos, o ne dailės.
Menininkė rankų darbus mėgo nuo mažens. Nors studijoms pasirinko informacines technologijas, menai liko jos sieloje. Dabar, būdama gimtinėje, ji grįžo prie to, kas miela. Šalia siuvinėjimo kartais lankosi keramikos studijoje, yra išbandžiusi siuvimo bei modeliavimo amatus, dainuoja…
Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Kraštotyros galerijoje eksponuojamą Agnės Grigaliūnaitės papuošalų parodą galima aplankyti iki vasario 8 d.
Siuvinėjimo karoliukais (biserio) technika atsirado gilioje senovėje, seniausias radinys yra rastas dabartinio Irako vietovėse 2500 m. prieš Kristų. Daug karoliukais puoštų dirbinių aptinkama Egipto radiniuose, indėnų kultūroje. Seniau siuvinėjimui buvo naudotos įvairios sėklos, vėliau imtas naudoti stiklas.
Europoje viduramžiais aptikta galvos aksesuarų, puoštų karoliukais, karoliukų technika išpopuliarėjo rokoko epochos aukštuomenės madoje.
Kartais ne tokių turtingų ponių dvaruose suknelės buvo puošiamos ne stiklo karoliukais (nes jie buvo brangūs), bet želatinos karoliukais. Restauratoriai, atlikdami restauraciją, turėjo atlikti išsamius tyrimus, kad ilgas valandas trukęs siuvinėtas kūrinys nebūtų akimirksniu ištirpintas jį skalbiant.
