Palydos ir lūkesčiai

Šil­tas gruo­dis – taip pat sa­vo­tiš­ka ro­man­ti­ka. Kie­me ža­lia žo­lė, juo­di me­džiai ir pil­kas dan­gus. Sau­lė nu­švin­ta re­tai, bet kiek­vie­ną­kart šven­tiš­kai. Kaž­kaip leng­vai iš­gy­ve­nom tą tam­sos me­tą, iš­ven­gėm žie­mos su­ke­lia­mų ne­pa­to­gu­mų.

12-27-5 straipsnio nuotr

 

Dž. G. Ba­ry­sai­tės nuo­tr. LR Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, di­plo­ma­tas Ju­lius Pra­ne­vi­čius, už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras Li­nas Lin­ke­vi­čius.


 

Tie­sa, ne­bu­vo ir bal­to si­dab­ro ap­lin­kui. O gal jis ži­bė­jo mū­sų ar­ti­mų žmo­nių aky­se?

La­bai sma­gu, kad Lie­tu­va pui­kiai iš­lai­kė pir­mi­nin­ka­vi­mo eg­za­mi­ną Eu­ro­po­je. Ge­ra ži­no­ti, kad esa­me darbš­čių žmo­nių tau­ta. Kad rei­kia­mu mo­men­tu mo­ka­me su­si­kau­ti ir ži­no­me, ką rei­kia da­ry­ti, kad ly­dė­tų sėk­mė.

No­riu pa­si­džiaug­ti, kad šia­me kon­teks­te la­bai gra­žiai su­spin­do uk­mer­giš­kis Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos Pir­mi­nin­ka­vi­mo Ta­ry­bai de­par­ta­men­to va­do­vas Ju­lius Pra­ne­vi­čius.

Pro­fe­si­nė­je di­plo­ma­tų šven­tė­je šis jau­nas vy­ras pel­nė Me­tų di­plo­ma­to ti­tu­lą, ga­vo ap­do­va­no­ji­mą ir iš J. E. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės. Me­tų at­ra­di­mu pri­pa­žin­ta vie­na jau­niau­sių di­plo­ma­čių, taip pat uk­mer­giš­kė Lau­ra Če­po­ny­tė. Uk­mer­gės že­mė au­gi­no ir au­gi­na žmo­nes, ku­rie ku­ria Lie­tu­vą, sie­kia, kad mes vi­si daž­niau pa­kel­tu­me akis į dan­gų, kad ga­lė­tu­me džiaug­tis vis nau­jai auš­tan­čia die­na ir siųs­tu­me ge­ras nau­jie­nas ap­lin­kai.

O mū­sų Uk­mer­gė­je ver­da po­li­ti­nės aist­ros. Jau vien tai, kad lau­žo­mos ie­tys dėl kon­tro­lės ko­mi­te­to iš­va­dų, ro­do to­li gra­žu ne šven­ti­nes nuo­tai­kas. Kaip kiek­vie­ną die­ną kei­čia nak­tis, taip ir kiek­vie­ną kon­flik­tą ap­švie­čia ry­to sau­lė. Ir ne­ga­li bū­ti du nu­ga­lė­to­jai. Tai tik lai­ko klau­si­mas.

Lauk­da­ma šven­čių ste­buk­lo ar jį iš­gy­ven­da­ma, ži­nau vie­na – tik ra­mi šir­dis su­tei­kia di­de­lį džiaugs­mą ir at­ne­ša sėk­mę. Trum­pa­lai­kiai pra­na­šai tu­ri sa­vo erd­vę, bet tik jo­je ir ge­rai jau­čia­si.

Lū­kes­čiai at­ei­nan­tiems kuk­lūs –at­ver­ki­me šir­dis ge­ru­mui, at­jau­tai ir su­pra­ti­mui. Pa­mąs­ty­ki­me, gal kar­tais ge­riau su­sto­ti ir pa­gal­vo­ti, ne­gu lėk­ti kaž­kur, kai net ne­ži­nai, ko.

Autorė: Li­na SUKACKIENĖ

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *