Grupelė artimųjų, daugiabučių namų savininkų bendrijos „Ieva“ gyventojų į paskutinę poilsio vietą Pašilės kapinėse neseniai palydėjo savo artimą žmogų, ilgametį namo gyventoją ir bendrijos narį Joną Pernaravičių. Jam ėjo 94-eri metai…
Turime tradiciją apie bendrijos nario mirtį parašyti nekrologą ir paskelbdami skelbimų lentoje. Paprašiau artimųjų, kad pateiktų duomenų apie velionio gyvenimą. Gauti dokumentai labai nustebino ir privertė susimąstyti.
Nors vienoje laiptinėje pragyvenome keliolika metų, pasirodo, to neužtenka, kad gerai pažintum žmogų. Dabar gailiuosi, kad taip ir nepavyko artimai pakalbinti kaimyno, turėjusio tokią turtingą gyvenimišką patirtį, apie kurią būtų galima parašyti ne tik straipsnelį, bet ir knygą. Manau, susėdus prie kavos puodelio, būčiau galėjęs išgirsti labai ilgą ir sudėtingą jo gyvenimo istoriją.
Deja, dabar rankose laikau tik Lietuvos ypatingo archyvo pažymą, kurioje nurodoma, kad Lietuvos SSR valstybės saugumo (KGB) archyviniame fonde yra saugoma Pernaravičiaus Jono, gim. 1922 m., baudžiamoji byla Nr. P – 74282 – Li. Dėstomi sausi faktai byloja apie sudėtingą šio žmogaus gyvenimą.
Byloje pažymėta, kad Jonas Pernaravičius, gimęs Šiauliuose, gyvenęs Ukmergėje, 1942 metais, būdamas 20-ies, buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę ir pasiųstas į Pskovą.
Rusijos miestas tuo metu jau buvo vokiečių karo mašinos gniaužtuose. Ten Jonas tarnavo prie aviacijos dalinio. Matyt, tarnyba vokiečių armijoje nelabai patiko, tad jis po metų, 1943-iųjų rudenį, pabėgo ir patraukė į Lietuvą.
Galima tik įsivaizduoti, kokius sunkumus teko patirti bėgliui, kol per visą vokiečių okupuotą teritoriją slapstydamasis keliavo nuo Pskovo iki Lietuvos.
Deja, jaunuolis buvo vokiečių patrulių sučiuptas ir įkalintas Kauno kalėjime. Vėliau perkeltas ir laikomas Pravieniškėse. 1944-ųjų pavasarį, kai vokiečius pradėjo stumti sovietinė armija, J. Pernaravičius drauge su kitais kaliniais buvo išsiųtas į vokiečių okupuotą Prancūzijos šiaurinę dalį.
Merdinčiai karo mašinai palaikyti vokiečiams buvo reikalinga gyva darbo jėga. Tačiau karas ėjo į pabaigą ir Jungtinės koalicijos pajėgos netrukus išvadavo Prancūziją, o Jonas pateko į anglų kariuomenės nelaisvę.
1944 metų rudenį su kitais belaisviais jis buvo pervežtas į Angliją, Grimbzlio karo belaisvių stovyklą netoli Londono. Baigiantis karui belaisviai buvo susodinti į laivą ir atplukdyti į Odesos karo belaisvių filtracinio patikrinimo punktą.
1946 metais balandį KGB, išknaisiojusi J. Pernaravičiaus asmens bylą, už trumpalaikį tarnavimą vokiečių kariuomenėje 6-iems metams nutrėmė jį į specgyvenvietę Kemerovo srityje. Tačiau ir iš ten jau tų pačių metų liepos mėnesį J. Pernaravičius sugebėjo pasprukti ir tik jam vienam žinomais keliais pasiekti Lietuvą ir grįžti į taip išsiilgtą Ukmergę.
Tačiau džiaugtis laisve Jonui teko tik porą metų. 1948 metais bėglys KGB organų vėl buvo sulaikytas ir SSRS Ypatingo pasitarimo 1949 gegužės 14 d. nuosprendžiu už pabėgimą iš Kemerovo specgyvenvietės nubaustas 6-iems metams kalėti pataisos darbų lageryje. Iki 1954 m. liepos atbuvęs Komi ATSR Intos lageryje, J. Pernaravičius pagaliau grįžo į Ukmergę ir čia praleido likusį gyvenimą.
Įsidarbino prie tilto per Šventąją statybos. Baigus statybą, perėjo dirbti į „Vienybės“ gamyklą, liejimo cechą, kuriame ir darbavosi visą likusį gyvenimą. Kurį laiką dar dirbo ir būdamas pensijoje.
1956 metų birželį vedė. Su žmona Janina pragyveno 61 metus. Susilaukė dviejų dukrų, džiaugėsi dviem anūkėm, iš kurių viena su šeima gyvena Briuselyje, kita studijuoja aplinkos apsaugos inžineriją.
Štai koks nepaprastas paprasto žmogaus gyvenimas.
Algimantas KACEVIČIUS
DNSB „Ieva“ pirmininkas