Painūs gyvenimo keliai

Painūs gyvenimo keliai / Gedimino Nemunaičio nuotr.

Gru­pe­lė ar­ti­mų­jų, dau­gia­bu­čių na­mų sa­vi­nin­kų ben­dri­jos „Ie­va“ gy­ven­to­jų į pas­ku­ti­nę po­il­sio vie­tą Pa­ši­lės ka­pi­nė­se ne­se­niai pa­ly­dė­jo sa­vo ar­ti­mą žmo­gų, il­ga­me­tį na­mo gy­ven­to­ją ir ben­dri­jos na­rį Jo­ną Per­na­ra­vi­čių. Jam ėjo 94-eri me­tai…

Tu­ri­me tra­di­ci­ją apie ben­dri­jos na­rio mir­tį pa­ra­šy­ti ne­kro­lo­gą ir pa­skelb­da­mi skel­bi­mų len­to­je. Pa­pra­šiau ar­ti­mų­jų, kad pa­teik­tų duo­me­nų apie ve­lio­nio gy­ve­ni­mą. Gau­ti do­ku­men­tai la­bai nu­ste­bi­no ir pri­ver­tė su­si­mąs­ty­ti.

Nors vie­no­je laip­ti­nė­je pra­gy­ve­no­me ke­lio­li­ka me­tų, pa­si­ro­do, to ne­už­ten­ka, kad ge­rai pa­žin­tum žmo­gų. Da­bar gai­liuo­si, kad taip ir ne­pa­vy­ko ar­ti­mai pa­kal­bin­ti kai­my­no, tu­rė­ju­sio to­kią tur­tin­gą gy­ve­ni­miš­ką pa­tir­tį, apie ku­rią bū­tų ga­li­ma pa­ra­šy­ti ne tik straips­ne­lį, bet ir kny­gą. Ma­nau, su­sė­dus prie ka­vos puo­de­lio, bū­čiau ga­lė­jęs iš­girs­ti la­bai il­gą ir su­dė­tin­gą jo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją.

De­ja, da­bar ran­ko­se lai­kau tik Lie­tu­vos ypa­tin­go ar­chy­vo pa­žy­mą, ku­rio­je nu­ro­do­ma, kad Lie­tu­vos SSR vals­ty­bės sau­gu­mo (KGB) ar­chy­vi­nia­me fon­de yra sau­go­ma Per­na­ra­vi­čiaus Jo­no, gim. 1922 m., bau­džia­mo­ji by­la Nr. P – 74282 – Li. Dės­to­mi sau­si fak­tai by­lo­ja apie su­dė­tin­gą šio žmo­gaus gy­ve­ni­mą.

By­lo­je pa­žy­mė­ta, kad Jo­nas Per­na­ra­vi­čius, gi­męs Šiau­liuo­se, gy­ve­nęs Uk­mer­gė­je, 1942 me­tais, bū­da­mas 20-ies, bu­vo mo­bi­li­zuo­tas į vo­kie­čių ka­riuo­me­nę ir pa­siųs­tas į Psko­vą.

Ru­si­jos mies­tas tuo me­tu jau bu­vo vo­kie­čių ka­ro ma­ši­nos gniauž­tuo­se. Ten Jo­nas tar­na­vo prie avia­ci­jos da­li­nio. Ma­tyt, tar­ny­ba vo­kie­čių ar­mi­jo­je ne­la­bai pa­ti­ko, tad jis po me­tų, 1943-iųjų ru­de­nį, pa­bė­go ir pa­trau­kė į Lie­tu­vą.

Ga­li­ma tik įsi­vaiz­duo­ti, ko­kius sun­ku­mus te­ko pa­tir­ti bėg­liui, kol per vi­są vo­kie­čių oku­puo­tą te­ri­to­ri­ją slaps­ty­da­ma­sis ke­lia­vo nuo Psko­vo iki Lie­tu­vos.

De­ja, jau­nuo­lis bu­vo vo­kie­čių pa­tru­lių su­čiup­tas ir įka­lin­tas Kau­no ka­lė­ji­me. Vė­liau per­kel­tas ir lai­ko­mas Pra­vie­niš­kė­se. 1944-ųjų pa­va­sa­rį, kai vo­kie­čius pra­dė­jo stum­ti so­vie­ti­nė ar­mi­ja, J. Per­na­ra­vi­čius drau­ge su ki­tais ka­li­niais bu­vo iš­sių­tas į vo­kie­čių oku­puo­tą Pran­cū­zi­jos šiau­ri­nę da­lį.

Mer­din­čiai ka­ro ma­ši­nai pa­lai­ky­ti vo­kie­čiams bu­vo rei­ka­lin­ga gy­va dar­bo jė­ga. Ta­čiau ka­ras ėjo į pa­bai­gą ir Jung­ti­nės ko­a­li­ci­jos pa­jė­gos ne­tru­kus iš­va­da­vo Pran­cū­zi­ją, o Jo­nas pa­te­ko į an­glų ka­riuo­me­nės ne­lais­vę.

1944 me­tų ru­de­nį su ki­tais be­lais­viais jis bu­vo per­vež­tas į An­gli­ją, Grimbz­lio ka­ro be­lais­vių sto­vyk­lą ne­to­li Lon­do­no. Bai­gian­tis ka­rui be­lais­viai bu­vo su­so­din­ti į lai­vą ir at­pluk­dy­ti į Ode­sos ka­ro be­lais­vių fil­tra­ci­nio pa­tik­ri­ni­mo punk­tą.

1946 me­tais ba­lan­dį KGB, iš­knai­sio­ju­si J. Per­na­ra­vi­čiaus as­mens by­lą, už trum­pa­lai­kį tar­na­vi­mą vo­kie­čių ka­riuo­me­nė­je 6-iems me­tams nu­trė­mė jį į spec­gy­ven­vie­tę Ke­me­ro­vo sri­ty­je. Ta­čiau ir iš ten jau tų pa­čių me­tų lie­pos mė­ne­sį J. Per­na­ra­vi­čius su­ge­bė­jo pa­spruk­ti ir tik jam vie­nam ži­no­mais ke­liais pa­siek­ti Lie­tu­vą ir grįž­ti į taip iš­si­ilg­tą Uk­mer­gę.

Ta­čiau džiaug­tis lais­ve Jo­nui te­ko tik po­rą me­tų. 1948 me­tais bėg­lys KGB or­ga­nų vėl bu­vo su­lai­ky­tas ir SSRS Ypa­tin­go pa­si­ta­ri­mo 1949 ge­gu­žės 14 d. nuosp­ren­džiu už pa­bė­gi­mą iš Ke­me­ro­vo spec­gy­ven­vie­tės nu­baus­tas 6-iems me­tams ka­lė­ti pa­tai­sos dar­bų la­ge­ry­je. Iki 1954 m. lie­pos at­bu­vęs Ko­mi ATSR In­tos la­ge­ry­je, J. Per­na­ra­vi­čius pa­ga­liau grį­žo į Uk­mer­gę ir čia pra­lei­do li­ku­sį gy­ve­ni­mą.

Įsi­dar­bi­no prie til­to per Šven­tą­ją sta­ty­bos. Bai­gus sta­ty­bą, per­ėjo dirb­ti į „Vie­ny­bės“ ga­myk­lą, lie­ji­mo ce­chą, ku­ria­me ir dar­ba­vo­si vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą. Ku­rį lai­ką dar dir­bo ir bū­da­mas pen­si­jo­je.

1956 me­tų bir­že­lį ve­dė. Su žmo­na Ja­ni­na pra­gy­ve­no 61 me­tus. Su­si­lau­kė dvie­jų duk­rų, džiau­gė­si dviem anū­kėm, iš ku­rių vie­na su šei­ma gy­ve­na Briu­se­ly­je, ki­ta stu­di­juo­ja ap­lin­kos ap­sau­gos in­ži­ne­ri­ją.

Štai koks ne­pa­pras­tas pa­pras­to žmo­gaus gy­ve­ni­mas.

Al­gi­man­tas KACEVIČIUS

DNSB „Ie­va“ pir­mi­nin­kas

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *