Seniūnijų darbuotojams neretai tenka pasirūpinti senais ir ligotais visiškai jokių artimųjų neturinčiais gyventojais. Viena tokių gyvena kaime Deltuvos seniūnijoje. Ieškoma, kas galėtų padėti moteriai ir kaip išspręsti problemas, kurios vargina ir močiutės kaimynus.
Aštuoniasdešimt perkopusi vyrą seniai palaidojusi, vaikų neturinti senolė Vanda yra visiškai vieniša. „Ji vaikštanti, bet nebemato. Kiek įstengia, bando tvarkytis: pati ir krosnį kuria, ir apsipirkti eina į atvažiuojančią parduotuvę. Tačiau pagalba buityje ir priežiūra šiai močiutei labai reikalinga, nes pati anaiptol ne viskuo gali pasirūpinti“, – sako Deltuvos seniūnijos socialinė darbuotoja Janina Leitienė.
Ji pasakojo, kad moteris viena gyvena gerą pusmetį: „Prieš tai kurį laiką buvo priėmusi gyventi svetimą žmogų. Tačiau, nors jis ir buvo geras močiutei, nevengė stiklelio…“
Anot jos, nors neturi artimųjų, Vandos namai beveik nebūna tušti. Deja, aplinkiniai užsuka tik trumpam. „Močiutė labai gera, todėl iš vietinių vis kas nors pas ją užeina pabūti, pašnekėti. Ji bendraujanti, draugiška, vaišinga, todėl svečių nuolatos būna. Bet juk reikia nuolatinio pagalbininko. Ateina žiema, bus rūpesčių, kad ir kūrentis – reikės daugiau. Bijom nelaimės, o ir kaimynams baugu, kad gaisras nekiltų, nes čia – gryčia prie pat gryčios“, – pasakojo pašnekovė.
Kaimynams taip pat pikta dėl senolės meilės gyvūnams, mat ji laiko… gal keliolika šunų. Čia, apgailestauja J. Leitienė, – neišsprendžiama situacija: „Ji tuos šunelius myli, gerai šeria, jie nėra apleisti. Tačiau, žinoma, kai tiek vienoje vietoje gyvenančių ir besidauginančių šunų, sąlygos antisanitarinės. Jie laksto kieme, po kaimynų daržus… Ir su miesto seniūne, ir „Klajūno“ vadove kalbėjomės, kartu lankėmės, bet kur išvežti tiek šunų? Gi ne vienas ar du… „Klajūnas“ tiek negali paimti. Kaimynai ir su mūsų seniūnu kalbėjo, prašė pasirūpinti, kad šunys būtų iškastruoti. O kas už viską mokės?“
Jau kuris laikas seniūnija ieško sąžiningo, tvarkingo žmogaus – moters arba vyro, galinčio kartu gyventi ir prižiūrėti senolę, padėti jai buityje. Kreiptis reikėtų į Deltuvos seniūniją.
Tačiau paieškos kol kas nesėkmingos: „Paskambina pasiteirauti, domisi. Būna ir iki keliolikos skambučių per dieną. Tačiau visi mano, kad reikia žmogaus, galinčio būti tik darbo dieną – nuo aštuonių iki penkių. Galinčiųjų ten dar ir gyventi neatsiranda.“
Yra kas aplanko, bet dažniau būna tokių, kurie pas iš pensijos gyvenančią močiutę ateina tik dėl naudos. Jų draugija moters namuose seniūnijos darbuotojams nepriimtina.
Kaimynai, teigia socialinė darbuotoja, priekaištų ir seniūnijai negaili. „Priekaištauja, kodėl nieko nedarom dėl šunų, kam leidžiam net ir ožkytę laikyti, esą reikėtų ją kam nors padovanoti. Kaip galim? Juk žmogui – džiaugsmas, turi kuo rūpintis“, – sako ji. Laiko močiutė ir vištų. Ne taip seniai į jos paukščius buvo įsisukę vagišiai. Tuomet senolė jų įsigijo vėl.
Deltuvos seniūnijoje tam tikras priežiūros ir pagalbos paslaugas į namus teikia Ukmergės rajono neįgaliųjų draugija. Tai – paslaugos, kurių prireikia vienišiems, neįgaliems, savimi negalintiems pasirūpinti asmenims.
„Už jas reiktų mokėti, bet mūsų močiutė sakė tikrai nemokėsianti, nes neišgali. O žmogaus, teikiančio tokias paslaugas, irgi negalima ten siųsti, kai tiek šunų ir tokios sąlygos… Į senelių namus irgi nenori, juk turi savo pastogę. Negi per prievartą gali žmogų ten apgyvendinti?“ – svarsto J. Leitienė.
Be to, anot jos, į tokią įstaigą taip paprastai nepateksi. Laisvų vietų trūksta, o galimybės įsikurti senelių namuose priklauso ir nuo asmens sveikatos būklės, ir nuo jo finansinės situacijos.
