Pasitinkant Ukmergės 690-ies metų sukaktį buvo išleistas šių metų kalendorius su mūsų krašto žinomų žmonių nuotraukomis.
Viena iš šiame kalendoriuje įamžintų kraštiečių – žurnalistė, laidų vedėja, rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė.
Savo feisbuko puslapyje neseniai žinoma moteris įkėlė jausmingus prisiminimus apie gimtąjį miestą ir savo paauglystės metus.
„Vilnius švenčia 700 metų, o mano gimtoji Ukmergė – 690. Jubiliejaus proga Ukmergės miestas pakvietė pankiškai nusifotografuoti.
Ukmergė turi neoficialų vardą Rockmergė, nes iš ten kilę daug roko muzikos grupių: „Requiem“, „Afiša“, „Arbata“. Buvo kavinė „Gama“, kur prie vieno stalo alų gėrė ir gotai, ir marozai, o savininkas Alius kartais leisdavo padainuoti karaokę. Pamenu, dainuoju „It’s a Heartache“, dūstu nuo cigarečių dūmų, bet taip faina! Faina, nes per televizorių rodo dainos tekstą, o mikrofonas iš tikrųjų veikia. Tais laikais daug kas tinkamai neveikdavo.
Kokie keisti laikai!
Rūkydavome prie mokyklos už bandelių kiosko. Kai tą kioską nukėlė, kažkas pasakė: „taip pat jau nebebus“. Ir tikrai – taip pat jau nebebuvo. Reikėjo rūkyti kur nors kitur. Kai geras oras – po daugiabučių langais, kai blogas – tualete ar muzikos kabinete.
Ukmergės parke, kuris dabar atnaujintas, net su apžvalgos aikštele, pankai brazdindavo gitaras. Aš irgi sukūriau dainą. Kažkodėl apie narkomaną, nors neįsivaizdavau, nei kas tie narkomanai, nei kas tie narkotikai – nebuvo pas mus tokių dalykų.
Ir tikrai paauglystė Ukmergėje man yra muzika. „Svajoklis“, „Narcotic“ ir kaliausės daina iš „Keistuolių teatro“ filmo.
Bet prisimenu ir ore tvyrantį skausmą, neišsipildymą, abejones dėl ateities.
Tik universitete pagalvojau, kad velnias, gerai mokiausi, gi galėjau bandyti įstoti į Oksfordą. Tada jokie oksfordai nerūpėjo. Viskas, ko norėjau, tai kažkaip gyventi Vilniuje. Maniau, kad tai gali įvykti tik didžiulės sėkmės atveju.
Eidama namo iš muzikalkės vis sutikdavau moterį. Jos batelių kulniukai kaukšėjo per visą gatvę. Sykį po moters akimi pastebėjau violetinę mėlynę ir tas vaizdas man visam gyvenimui įstrigo.
Įstrigo ir veidas vaikinuko, kurį mokyklos šokiuose padūrė mano kaimynas chuliganas.
Tai – tamsūs prisiminimai, bet gerų – daug daugiau. Kad ir mokyklos kalėdiniai koncertai, kur choras dainuodavo akomponuojamas kietos roko grupės. Vietoje pietų nusipirktas vanilinis dezodorantas. Avokadas, kurį užsitepiau ant veido tikėdamasi ryte nubusti panaši į Kim Basinger. Pirma gyvenime suvalgyta pica, kietu kaip šaligatvis padu, – atrodė, kad toks jis ir turėjo būti.
Tie laikai man – ne tik mano, bet ir mano šalies paauglystė. Lietuva tada buvo bjaurusis ančiukas – purvinas ir niekuo neužtikrintas. Bet nuėjo jis toliau, nei mes, devyniasdešimtųjų vaikai, galėjome svajoti. Sulig kiekvienais metais vis labiau vertinu mūsų laisvę ir vis dėkingesnė jaučiuosi kiekvienam, kedenančiam baltas jos plunksnas. Su Švente! Žydėkim.“
