Manoma, kad prieskoniniai augalai pradėti vartoti anksčiau negu druska. Jie turėjo didžiulę vertę. Viduramžiais už svarą (apie 500 g) muskato riešutų buvo galima gauti vieną ar tris karves.
Manoma, kad prieskoniniai augalai pradėti vartoti anksčiau negu druska. Jie turėjo didžiulę vertę. Viduramžiais už svarą (apie 500 g) muskato riešutų buvo galima gauti vieną ar tris karves.
Didieji keliautojai Kristupas Kolumbas, Fernandas Magelanas, Vasko de Gama siekė ne tik atrasti naujas žemes, bet ir pargabenti savo valdovams augalinių prieskonių.
Lietuvoje savaime augantys prieskoniniai augalai nėra labai populiarūs, o kartais ir visai užmirštami, nors dauguma iš jų seniau buvo vartojami ir kaip prieskoniai, ir kaip vaistai.
Dirvinės čiužutės (Thlapsi arvense) – kryžmažiedžių šeimos piktžolės. Tai vienmetė 15-20 cm aukščio gelsvai žalia žolė. Auga laukuose, daržuose, pakelėse, šiukšlynuose, dažniausiai tai – dirbamų laukų piktžolė, todėl nėra mėgstama. Tačiau išrovę šį augalą, neskubėkime jo išmesti, nes visose augalo dalyse yra askorbo rūgšties, eterinio garstyčių aliejaus, mineralinių medžiagų, sėklose – maistui tinkamo aliejaus.
Maistui vartojami jauni lapai ir sėklos renkamos visiškai sunokusios. Gerai išdžiovintos, sandariai uždaromuose induose laikomos sėklos prieskonines savybes išlaiko keletą metų. Jos turi aštroką skonį ir česnako aromatą, todėl labai tinka vartoti kaip česnakų pakaitalas. Čiužučių sėklų dedama į dešras, skilandžius ir kitus mėsos patiekalus. Jauni lapai tinka salotoms, sriuboms, padažams gaminti ir kaloringumu prilygsta kopūstams.
Kaip vaistažolė žydėjimo metu renkama čiužučių žolė. Iš jų gaminami preparatai turi kraują stabdančių, šlapimą ir prakaitą skatinančių, atsikosėjimą lengvinančių, baktericidinių, uždegimą slopinančių ir žaizdas gydančių savybių.
Liaudies medicinoje iš čiužučių sėklų pagaminta tyrele tepamos žaizdos ir nudegimai, o žolės antpilas vartojamas sergant kai kuriomis skrandžio ligomis, mažakraujyste, pervargus.