Pa­gau­ta sva­jo­nių paukš­tė

Bu­riuo­to­jui Vir­gi­li­jui Apa­na­vi­čiui bu­rės – tai lais­vės sim­bo­lis. „Vi­suo­met nu­vy­kęs į Klai­pė­dą ar Ni­dą sei­lę var­vin­da­vau sto­vė­da­mas jach­tų prie­plau­ko­je ir žiū­rė­da­mas į, kaip man tuo­met at­ro­dė, ne­pa­sie­kia­mą sva­jo­nę“, – pri­si­pa­žįs­ta vy­riš­kis. Pa­si­ro­do, rei­kė­jo tik di­de­lio no­ro, kad sva­jo­nė tap­tų re­a­ly­be…

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ne­di­de­lės jach­te­lės, pa­va­din­tos „Ko­riu­ku“, ku­ria pen­ki uk­mer­giš­kiai ne­se­niai nuo Uk­mer­gės pi­lia­kal­nio Šven­tą­ja bei Ne­ri­mi nu­plau­kė iki Vil­niaus Ge­di­mi­no pi­lies, is­to­ri­ja pa­na­ši į gul­biu­ko iš An­der­se­no pa­sa­kų.

"Koriuką" Virgilijus Apanavičius pasigamino iš paprastos žvejo valtelės.

Prieš dvy­li­ka me­tų Vir­gi­li­jus, bū­da­mas už­kie­tė­jęs žve­jys, ant Žir­na­jų eže­ro kran­to tu­rė­jo pa­pras­tą ir­kli­nę val­te­lę. Lai­kė ją pri­ra­ki­nęs prie kuo­lo.

„Kar­tą nu­va­žia­vęs ra­dau nu­dau­žy­tą spy­ną, ki­tą sy­kį – pa­vog­tus ir­klus. Nu­si­bo­do to­kie siur­pri­zai – nu­ta­riau pa­si­da­ry­ti leng­vą val­tį, ku­rią ga­lė­čiau kas­kart be var­go at­si­vež­ti ant au­to­mo­bi­lio sto­go“, – pa­sa­ko­ja žmo­gus. Su­si­ra­do se­na­me ru­siš­ka­me žur­na­le bu­ri­nio lai­ve­lio brė­ži­nį, ap­ra­šy­mą ir pa­gal juos pa­si­da­rė val­te­lės funk­ci­ją tu­rė­ju­sią at­lik­ti vien­vie­tę jach­tą. Svė­rė ma­žy­lė tik ke­tu­rias­de­šimt du ki­log­ra­mus.

Taip „gi­mė“ „Ko­riu­kas“. Iš pa­pras­tos ne­bran­gios fa­ne­ros, bet su­konst­ruo­tas tiks­liai pa­gal brė­ži­nį. Var­dą su­gal­vo­jo duk­ra Gied­rė. „Ga­mi­nau il­gai ir kruopš­čiai. Gal tris mė­ne­sius nuo lai­vo neat­si­trau­kiau“, – vy­riš­kis sa­ko, kad jei ga­min­tų da­bar, nie­ko lai­vo kon­struk­ci­jo­je ne­keis­tų. Gal tik fa­ne­rą ko­ky­biš­kes­nę nau­do­tų – mat tuo­met pi­ni­gų pri­trū­ko. Ir taip ma­žy­lis „su­val­gė“ apie du tūks­tan­čius li­tų. Vir­gi­li­jus sa­ko, jog da­bar už tiek ga­li nu­si­pirk­ti se­ną, bet tech­niš­kai tvar­kin­gą spor­ti­nę dvi­vie­tę jach­tą.

Žve­jo­jant bu­rės, ko­kia bu­vo nu­ro­dy­ta žur­na­le, nė ne­rei­kė­jo. Tai­gi vie­toj jos pa­si­ga­mi­no ir­klus. Pliuš­ke­no­si „Ko­riu­kas“ Uk­mer­gės ra­jo­no eže­ruo­se bent de­šim­tį me­tų. Kol šo­vė Vir­gi­li­jui į gal­vą min­tis pa­si­siū­ti bu­rę. Ir, iš­si­kė­lus vė­lia­vą su Vil­kmer­gės her­bu, iš­di­džiai nu­plauk­ti iki pa­ties Vil­niaus. Mat įdo­miau­sia jam at­ro­dė tai, kad su bu­re ga­li sau plauk­ti net prieš sro­vę. „At­ro­dė kaip kaž­koks ste­buk­las“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vas.

Apie sa­vo avan­tiū­ris­ti­nį su­ma­ny­mą pa­pa­sa­ko­jo dar ke­le­tui drau­gų ir, su­ra­dęs ben­dra­min­čių, „vi­sai Uk­mer­gei“ ap­si­skel­bė apie sa­vo žy­gį. O tuo me­tu, kai žy­gei­viai jau de­ri­no marš­ru­tą, sto­vin­tis kie­me lai­ve­lis dar nė bu­rės ne­tu­rė­jo…

„Jau taip vi­siems ap­si­skel­bus, nie­ko ki­to ne­be­li­ko, kaip per nak­tį pa­si­siū­ti bu­rę“, – juo­kia­si Vir­gi­li­jus. Ma­žai jach­tai pa­ka­ko pa­čios ma­žiau­sios, ko­kia tik ga­li bū­ti, – 3,5 kvad­ra­ti­nio met­ro.

Taip sa­va­dar­bis Vir­gi­li­jaus Apa­na­vi­čiaus bu­ri­nis lai­ve­lis “Ko­riu­kas” iš pa­pras­tos žve­jo val­te­lės, de­šimt me­tų ma­čiu­sios tik Žir­na­jų eže­rą bei jo pa­kran­tes, vir­to bu­ri­ne jach­ta.

Čia ir pra­si­dė­jo tik­ro­ji avan­tiū­ra. Iš Uk­mer­gės iš­plau­kiant bu­rės ne­pri­rei­kė – plau­kiant pa­sro­viui pa­ka­ko ir­klų. Tai­gi iš­ly­dė­ju­sie­ji net ne­su­pra­to, kad nė vie­nas iš plau­kian­čių­jų ma­žiau­sios nuo­vo­kos ne­tu­ri, kaip tą lai­vą rei­kės val­dy­ti iš­si­kė­lus bu­res. „Vi­sai ne­tu­rė­jo­me lai­ko pa­si­prak­ti­kuo­ti“, – pri­si­pa­žįs­ta vy­riš­kis.

„Vi­sas „įdo­mu­mas“ pra­si­dė­jo įsu­kus į Ne­rį. Plauk­ti prieš sro­vę iš­si­kė­lė­me bu­rę… Tris die­nas vie­to­je ma­lė­mės, vis gin­čy­da­mie­si, pa­plau­kė­me bent met­rą ar ne…“ – pri­si­mi­nęs, kaip jie iš kai­lio nė­rė­si „gau­dy­da­mi“ vė­ją, juo­kia­si pa­šne­ko­vas. Lai­mė, Vir­gi­li­jui, gi­mu­siam po Avi­no žen­klu, at­kak­liam ir už­si­spy­ru­siam, pa­ra­ko ne­pri­trū­ko ir pa­ga­liau „Ko­riu­kas“ sro­vę nu­ga­lė­jo.

Ka­dan­gi „Ko­riu­kas“ – vien­vie­tė jach­ta, plau­kė po vie­ną. Plauk­da­vo per iš­ei­gi­nes, nak­tį, keis­da­vo­si tar­pu­sa­vy­je. Nu­plau­kia ga­lą ke­lio – au­to­mo­bi­liu grįž­ta na­mo. Ki­tą kar­tą vėl pra­de­da iš to pa­ties taš­ko, ku­ria­me į kran­tą iš­li­po.

Tik­rai ne­ga­li sa­ky­ti, kad bu­vo ne­pa­vo­jin­ga. „Ko­riu­kas“ žy­gio me­tu „mau­dė­si“ tris kar­tus. O su juo kar­tu – ir bu­riuo­to­jai. „Van­duo – šal­tas, sro­vė – di­džiu­lė. O dar vė­jas bu­rę pa­čium­pa“, – pa­sa­ko­ja Vir­gi­li­jus. Ne tik apie sa­ve gal­vo­ti rei­kia – par­vir­tu­sį lai­vą gel­bė­ti. Pa­mė­lę nuo šal­čio iš van­dens iš­lįs­da­vo.

Ta­čiau jach­tos kon­struk­ci­ja nė sy­kio ne­nu­vy­lė. Bu­riuo­to­jai įsi­ti­ki­no, kad tai sau­gus lai­vas – nu­skęs­ti jam ne­lei­džia ert­mė­se esan­tis oras.

Pa­ga­liau 140 ki­lo­met­rų tra­sa bu­vo įveik­ta. Vil­nių pa­sie­kė po sep­ty­nio­li­kos die­nų ke­lio­nės. Bū­da­vo ir taip, kad po pu­sę die­nos kran­te sė­dė­da­vo ir lauk­da­vo pa­lan­kaus vė­jo. Vie­nas iš­ti­ki­miau­sių Vir­gi­li­jaus ben­dra­žy­gių – Ne­ri­jus Poz­nia­kas. Jis net tris die­nas iš ei­lės nie­kam ne­per­da­vė jach­tos ir at­kak­liai trum­pi­no at­stu­mą iki Vil­niaus.

Po šio žy­gio Vir­gi­li­jus jau spė­jo su­da­ly­vau­ti dvie­jo­se bur­lai­vių re­ga­to­se, vy­ku­sio­se ša­lies eže­ruo­se. Vy­riš­kis pa­sa­ko­ja, kad ma­žy­lis „Ko­riu­kas“ re­ga­to­se su­lau­kė di­de­lio dė­me­sio. Kaip ir jo bu­riuo­to­jai. Vir­gi­li­jus sa­ko nė ne­sap­na­vęs, kad iš re­ga­tos par­si­veš to­kią do­va­ną – ne­nau­ją, bet la­bai tvar­kin­gą jach­tą: „Ma­nau, kad dau­ge­lį pa­pir­ko­me griež­tu bu­riuo­to­jų eti­ke­to lai­ky­mu­si – „Ko­riu­ke“ pa­gal vi­sus eti­ke­to rei­ka­la­vi­mus ple­vė­sa­vo Lie­tu­vos vė­lia­va“.

Kar­tu su sa­vo ben­dra­žy­giu Ar­tū­ru Ma­li­naus­ku rug­sė­jo mė­ne­sį da­ly­vaus ket­vir­ta­ja­me „Lie­tu­vos ar­go­nau­tų 2009“ eta­pe. Žy­gei­viai jach­ta „Gold of Lit­hu­a­nia“ pa­si­ren­gę Vi­dur­že­mio jū­ra plauk­ti iš Ro­mos į Kro­a­ti­jo­je esan­tį Ši­be­ne­ko mies­tą. Iš Lie­tu­vos da­ly­vaus apie pen­kias­de­šimt bu­riuo­to­jų. Vir­gi­li­jus ti­ki­na net pats nu­ste­bęs, į ko­kias pla­tu­mas juos iš­ne­šė kuk­lu­tis „Ko­riu­kas“… „Kad dau­ge­lis lai­kė ma­ne keis­tuo­liu, bū­tų per švel­niai pa­sa­ky­ta…“ – pa­šne­ko­vas sa­ko, kad skep­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių­jų spar­čiai ma­žė­ja. Da­bar „Ko­riu­kas“ kol kas il­si­si bu­riuo­to­jo kie­me ir lau­kia re­mon­to. Į „pen­si­ją“ sa­vi­nin­kas jo iš­leis­ti ne­si­ren­gia. Ke­ti­na jį pri­kel­ti ant­ram gy­ve­ni­mui – nu­šveis­ti, per­kli­juo­ti dan­gą, per­da­žy­ti, pa­siū­ti nau­ją bu­rę.

Vir­gi­li­jus pri­pa­žįs­ta, kad šis jo po­mė­gis jau virs­ta gy­ve­ni­mo bū­du. Jį pe­ri­ma ir sep­ty­nio­lik­me­tis sū­nus Si­mo­nas. Ne­pri­eš­ta­rau­ja šei­mos „nu­trūk­tgal­viams“ ma­ma Ri­ta. O Vir­gi­li­jus jau tu­ri nau­jų pla­nų, sva­jo­nių. Vie­na iš jų – įkur­ti Uk­mer­gė­je bu­riuo­to­jų klu­bą. „La­bai no­riu, bet bi­jau apie tai net gal­vo­ti. Tai bū­tų la­bai su­dė­tin­ga ne tik pi­ni­gi­ne pras­me – ma­nau, kad pa­skęs­čiau do­ku­men­tų jū­roj“, – bu­riuo­to­jas sa­ko, kad kol kas pa­si­ten­kins Uk­mer­gę gar­sin­da­mas vė­lia­va su Vil­kmer­gės her­bu.

Jau ne vie­ną sa­vo pa­žįs­ta­mą už­krė­tė bu­ria­vi­mo li­ga. Kon­ku­ren­ci­jos kol kas ne­bi­jo. Mat jau­čia, kad la­biau vis­ko no­ri už ko­le­gas. O stip­rus no­ras ir kar­tais at­ro­dan­ti ne­re­a­li sva­jo­nė – pa­grin­di­nė va­ro­mo­ji jė­ga. Aiš­ku, kad at­si­ras to­kių, ku­rie ap­lenks. „Va­lio. Taip ir tu­ri bū­ti. Bet „Ko­riu­ko“ jau nie­kas ne­be­atims. Kaip ir vi­sos pra­džios“, – sako jis.

„Jau be­veik ga­vau pa­ža­dą iš vie­no drau­go, įsi­ren­gu­sio Anykš­čių ra­jo­ne ne­di­de­lę prie­plau­kė­lę, iš­ka­bin­ti in­for­ma­ci­nę nuo­ro­dą bai­da­ri­nin­kams – „iki Vil­kmer­gės – tiek ir tiek ki­lo­met­rų“, – šyp­so­da­ma­sis pa­sa­ko­ja bu­riuo­to­jas. Ki­tas to pa­ties drau­go – dai­ni­nin­ko ir dai­nų kū­rė­jo – pa­ža­das – su­kur­ti dai­ną apie „Ko­riu­ką“…

Bu­ria­vi­mas – bran­gus ma­lo­nu­mas. Tie­sa, pa­ti pra­džia la­bai bran­gi ga­li ir ne­pa­si­ro­dy­ti – spor­ti­nė­se var­žy­bo­se vi­daus van­de­ny­se ga­li su­da­ly­vau­ti ir nu­si­pir­kęs se­ną, bet tech­niš­kai tvar­kin­gą jach­tą už ko­kį tūks­tan­tį li­tų. „Mo­ky­tis bu­riuo­ti to­kios vi­sai pa­kak­tų“, – įsi­ti­ki­nęs Vir­gi­li­jus. Tai­gi ne pa­tiems tur­tin­giau­siems bu­ria­vi­mo mė­gė­jams taip pat yra iš­ei­tis.

Jei esi nu­si­tei­kęs nu­leis­ti jach­tą į jū­rą, pa­sak bu­riuo­to­jo, apa­ti­nė ri­ba jau pa­sie­kia net dvi­de­šimt tūks­tan­čių li­tų. O mū­sų he­ro­jui Vir­gi­li­jui taip ir nu­ti­ko – pa­ju­to di­džių­jų van­de­nų šauks­mą…

Yra ir mi­li­jo­nus kai­nuo­jan­čių, skir­tų pra­mo­gi­niams pa­si­plau­kio­ji­mams. Jo­se – rau­don­me­džiu tvis­kan­čios ka­ju­tės su ran­kų dar­bo dro­ži­niais, vi­so­kiais pa­to­gu­mais…

Ta­čiau vien tu­rė­ti jach­tą ne­pa­kan­ka. Dar yra ir „pri­va­lo­ma pro­gra­ma“ – tu­ri įsi­gy­ti ati­tin­ka­mus vai­ri­nin­ko pa­žy­mė­ji­mus. No­rė­da­mas vie­nas sau bu­riuo­ti jū­ro­je, tu­ri ge­ro­kai pa­kra­ty­ti ki­še­nę. Tris­de­šim­ties die­nų in­struk­to­riaus kur­sai jū­ro­je, anot Vir­gi­li­jaus, kai­nuo­ja tūks­tan­čius.