Buriuotojui Virgilijui Apanavičiui burės – tai laisvės simbolis. „Visuomet nuvykęs į Klaipėdą ar Nidą seilę varvindavau stovėdamas jachtų prieplaukoje ir žiūrėdamas į, kaip man tuomet atrodė, nepasiekiamą svajonę“, – prisipažįsta vyriškis. Pasirodo, reikėjo tik didelio noro, kad svajonė taptų realybe…
Ligita JUODVALKIENĖ
Nedidelės jachtelės, pavadintos „Koriuku“, kuria penki ukmergiškiai neseniai nuo Ukmergės piliakalnio Šventąja bei Nerimi nuplaukė iki Vilniaus Gedimino pilies, istorija panaši į gulbiuko iš Anderseno pasakų.
Buriuotojui Virgilijui Apanavičiui burės – tai laisvės simbolis. „Visuomet nuvykęs į Klaipėdą ar Nidą seilę varvindavau stovėdamas jachtų prieplaukoje ir žiūrėdamas į, kaip man tuomet atrodė, nepasiekiamą svajonę“, – prisipažįsta vyriškis. Pasirodo, reikėjo tik didelio noro, kad svajonė taptų realybe…
Ligita JUODVALKIENĖ
"Koriuką" Virgilijus Apanavičius pasigamino iš paprastos žvejo valtelės.
Prieš dvylika metų Virgilijus, būdamas užkietėjęs žvejys, ant Žirnajų ežero kranto turėjo paprastą irklinę valtelę. Laikė ją prirakinęs prie kuolo.
„Kartą nuvažiavęs radau nudaužytą spyną, kitą sykį – pavogtus irklus. Nusibodo tokie siurprizai – nutariau pasidaryti lengvą valtį, kurią galėčiau kaskart be vargo atsivežti ant automobilio stogo“, – pasakoja žmogus. Susirado sename rusiškame žurnale burinio laivelio brėžinį, aprašymą ir pagal juos pasidarė valtelės funkciją turėjusią atlikti vienvietę jachtą. Svėrė mažylė tik keturiasdešimt du kilogramus.
Taip „gimė“ „Koriukas“. Iš paprastos nebrangios faneros, bet sukonstruotas tiksliai pagal brėžinį. Vardą sugalvojo dukra Giedrė. „Gaminau ilgai ir kruopščiai. Gal tris mėnesius nuo laivo neatsitraukiau“, – vyriškis sako, kad jei gamintų dabar, nieko laivo konstrukcijoje nekeistų. Gal tik fanerą kokybiškesnę naudotų – mat tuomet pinigų pritrūko. Ir taip mažylis „suvalgė“ apie du tūkstančius litų. Virgilijus sako, jog dabar už tiek gali nusipirkti seną, bet techniškai tvarkingą sportinę dvivietę jachtą.
Žvejojant burės, kokia buvo nurodyta žurnale, nė nereikėjo. Taigi vietoj jos pasigamino irklus. Pliuškenosi „Koriukas“ Ukmergės rajono ežeruose bent dešimtį metų. Kol šovė Virgilijui į galvą mintis pasisiūti burę. Ir, išsikėlus vėliavą su Vilkmergės herbu, išdidžiai nuplaukti iki paties Vilniaus. Mat įdomiausia jam atrodė tai, kad su bure gali sau plaukti net prieš srovę. „Atrodė kaip kažkoks stebuklas“, – prisimena pašnekovas.
Apie savo avantiūristinį sumanymą papasakojo dar keletui draugų ir, suradęs bendraminčių, „visai Ukmergei“ apsiskelbė apie savo žygį. O tuo metu, kai žygeiviai jau derino maršrutą, stovintis kieme laivelis dar nė burės neturėjo…
„Jau taip visiems apsiskelbus, nieko kito nebeliko, kaip per naktį pasisiūti burę“, – juokiasi Virgilijus. Mažai jachtai pakako pačios mažiausios, kokia tik gali būti, – 3,5 kvadratinio metro.
Taip savadarbis Virgilijaus Apanavičiaus burinis laivelis “Koriukas” iš paprastos žvejo valtelės, dešimt metų mačiusios tik Žirnajų ežerą bei jo pakrantes, virto burine jachta.
Čia ir prasidėjo tikroji avantiūra. Iš Ukmergės išplaukiant burės neprireikė – plaukiant pasroviui pakako irklų. Taigi išlydėjusieji net nesuprato, kad nė vienas iš plaukiančiųjų mažiausios nuovokos neturi, kaip tą laivą reikės valdyti išsikėlus bures. „Visai neturėjome laiko pasipraktikuoti“, – prisipažįsta vyriškis.
„Visas „įdomumas“ prasidėjo įsukus į Nerį. Plaukti prieš srovę išsikėlėme burę… Tris dienas vietoje malėmės, vis ginčydamiesi, paplaukėme bent metrą ar ne…“ – prisiminęs, kaip jie iš kailio nėrėsi „gaudydami“ vėją, juokiasi pašnekovas. Laimė, Virgilijui, gimusiam po Avino ženklu, atkakliam ir užsispyrusiam, parako nepritrūko ir pagaliau „Koriukas“ srovę nugalėjo.
Kadangi „Koriukas“ – vienvietė jachta, plaukė po vieną. Plaukdavo per išeigines, naktį, keisdavosi tarpusavyje. Nuplaukia galą kelio – automobiliu grįžta namo. Kitą kartą vėl pradeda iš to paties taško, kuriame į krantą išlipo.
Tikrai negali sakyti, kad buvo nepavojinga. „Koriukas“ žygio metu „maudėsi“ tris kartus. O su juo kartu – ir buriuotojai. „Vanduo – šaltas, srovė – didžiulė. O dar vėjas burę pačiumpa“, – pasakoja Virgilijus. Ne tik apie save galvoti reikia – parvirtusį laivą gelbėti. Pamėlę nuo šalčio iš vandens išlįsdavo.
Tačiau jachtos konstrukcija nė sykio nenuvylė. Buriuotojai įsitikino, kad tai saugus laivas – nuskęsti jam neleidžia ertmėse esantis oras.
Pagaliau 140 kilometrų trasa buvo įveikta. Vilnių pasiekė po septyniolikos dienų kelionės. Būdavo ir taip, kad po pusę dienos krante sėdėdavo ir laukdavo palankaus vėjo. Vienas ištikimiausių Virgilijaus bendražygių – Nerijus Pozniakas. Jis net tris dienas iš eilės niekam neperdavė jachtos ir atkakliai trumpino atstumą iki Vilniaus.
Po šio žygio Virgilijus jau spėjo sudalyvauti dviejose burlaivių regatose, vykusiose šalies ežeruose. Vyriškis pasakoja, kad mažylis „Koriukas“ regatose sulaukė didelio dėmesio. Kaip ir jo buriuotojai. Virgilijus sako nė nesapnavęs, kad iš regatos parsiveš tokią dovaną – nenaują, bet labai tvarkingą jachtą: „Manau, kad daugelį papirkome griežtu buriuotojų etiketo laikymusi – „Koriuke“ pagal visus etiketo reikalavimus plevėsavo Lietuvos vėliava“.
Kartu su savo bendražygiu Artūru Malinausku rugsėjo mėnesį dalyvaus ketvirtajame „Lietuvos argonautų 2009“ etape. Žygeiviai jachta „Gold of Lithuania“ pasirengę Viduržemio jūra plaukti iš Romos į Kroatijoje esantį Šibeneko miestą. Iš Lietuvos dalyvaus apie penkiasdešimt buriuotojų. Virgilijus tikina net pats nustebęs, į kokias platumas juos išnešė kuklutis „Koriukas“… „Kad daugelis laikė mane keistuoliu, būtų per švelniai pasakyta…“ – pašnekovas sako, kad skeptiškai nusiteikusiųjų sparčiai mažėja. Dabar „Koriukas“ kol kas ilsisi buriuotojo kieme ir laukia remonto. Į „pensiją“ savininkas jo išleisti nesirengia. Ketina jį prikelti antram gyvenimui – nušveisti, perklijuoti dangą, perdažyti, pasiūti naują burę.
Virgilijus pripažįsta, kad šis jo pomėgis jau virsta gyvenimo būdu. Jį perima ir septyniolikmetis sūnus Simonas. Neprieštarauja šeimos „nutrūktgalviams“ mama Rita. O Virgilijus jau turi naujų planų, svajonių. Viena iš jų – įkurti Ukmergėje buriuotojų klubą. „Labai noriu, bet bijau apie tai net galvoti. Tai būtų labai sudėtinga ne tik pinigine prasme – manau, kad paskęsčiau dokumentų jūroj“, – buriuotojas sako, kad kol kas pasitenkins Ukmergę garsindamas vėliava su Vilkmergės herbu.
Jau ne vieną savo pažįstamą užkrėtė buriavimo liga. Konkurencijos kol kas nebijo. Mat jaučia, kad labiau visko nori už kolegas. O stiprus noras ir kartais atrodanti nereali svajonė – pagrindinė varomoji jėga. Aišku, kad atsiras tokių, kurie aplenks. „Valio. Taip ir turi būti. Bet „Koriuko“ jau niekas nebeatims. Kaip ir visos pradžios“, – sako jis.
„Jau beveik gavau pažadą iš vieno draugo, įsirengusio Anykščių rajone nedidelę prieplaukėlę, iškabinti informacinę nuorodą baidarininkams – „iki Vilkmergės – tiek ir tiek kilometrų“, – šypsodamasis pasakoja buriuotojas. Kitas to paties draugo – dainininko ir dainų kūrėjo – pažadas – sukurti dainą apie „Koriuką“…
Buriavimas – brangus malonumas. Tiesa, pati pradžia labai brangi gali ir nepasirodyti – sportinėse varžybose vidaus vandenyse gali sudalyvauti ir nusipirkęs seną, bet techniškai tvarkingą jachtą už kokį tūkstantį litų. „Mokytis buriuoti tokios visai pakaktų“, – įsitikinęs Virgilijus. Taigi ne patiems turtingiausiems buriavimo mėgėjams taip pat yra išeitis.
Jei esi nusiteikęs nuleisti jachtą į jūrą, pasak buriuotojo, apatinė riba jau pasiekia net dvidešimt tūkstančių litų. O mūsų herojui Virgilijui taip ir nutiko – pajuto didžiųjų vandenų šauksmą…
Yra ir milijonus kainuojančių, skirtų pramoginiams pasiplaukiojimams. Jose – raudonmedžiu tviskančios kajutės su rankų darbo drožiniais, visokiais patogumais…
Tačiau vien turėti jachtą nepakanka. Dar yra ir „privaloma programa“ – turi įsigyti atitinkamus vairininko pažymėjimus. Norėdamas vienas sau buriuoti jūroje, turi gerokai pakratyti kišenę. Trisdešimties dienų instruktoriaus kursai jūroje, anot Virgilijaus, kainuoja tūkstančius.
Buriavimu Virgilijus Apanavičius “užsikrėtė” prieš keletą metų.