Atvėsus orams dažnas gamtos mylėtojas pradeda galvoti, kaip padėti laukiniams paukščiams, kuriems šalta žiema gali būti pražūtinga. Lietuvos ornitologų draugija pateikia kelis pagrindinius patarimus ir sako, kad geriausia pradėti lesinti smulkiuosius žvirblinius paukščius prieš paspaudžiant pirmajam rimtesniam šaltukui, kad paukščiai spėtų susirasti lesyklą. Negalima lesinti paukščių pavasarį, vasarą ar rudenį, nes šiuo laikotarpiu jie patys gali susirasti maisto.
Vandens paukščiai – gulbės, antys, laukiai – ypatingai pripranta prie lesinimo šiltuoju metų sezonu ir šąlant orams nesiruošia išskristi. Tokie paukščiai dažniausiai pasmerkti žūčiai. Vandens paukščius lesinti galima tik žiemą, kai būna minusinė temperatūra, ir tik visiškai per žiemą neužšąlančiuose vandens telkiniuose. Pradėti lesinti galima tada, kai telkinių pakraščiai pasidengia tvirtu ledu. Kitu atveju paukščiai susiranda maisto patys.
Daugumai žmonių paukščių lesinimas žiemą virsta trumpalaike akcija. Žiemos viduryje praradus entuziazmą, užmirštami paukščiai, kurie jau būna pripratę prie kasdienio maisto davinio. Paukščiai pripranta pastoviose vietose surasti jiems paliekamo maisto ir jas lanko valandų tikslumu. Jeigu nustojama lesinti paukščius per pačius šalčius, didelė tikimybė, kad daugelis jų žus.
Pagalba sparnuočiams ypač aktuali būna antrojoje žiemos pusėje, kada natūralių maisto atsargų beveik nebelieka.
Prieš pradedant lesinti paukščius būtina įvertinti savo finansines ir laiko galimybes, antraip geriau ir nepradėti.
Lietuvos ornitologų draugijos direktorius Liutauras Raudonikis sako, kad, norint į savo įrengtas lesyklas privilioti kuo daugiau ir kuo įvairesnių paukščių, neužtenka pagaminti lesyklas bei jas iškelti tinkamose vietose. Būtina parinkti ir kuo įvairesnį lesalą. Kuo platesnis asortimentas, tuo sveikiau bus patiems paukščiams bei bus didesnė tikimybė sulaukti gausesnės paukščių įvairovės.
Tinkami produktai – saulėgrąžos, linų, dilgėlių ir spygliuočių medžių sėklos, nesūdyti lašiniai, kruopos, obuoliai, nesaldinti avižiniai dribsniai. Taip pat sėmenys, aguonos, soros, avižos, pelai.
Negalima paukščių lesinti sūdytu, supelijusiu, supuvusiu ar surūgusiu, pažeistu parazitų maistu, taip pat negalima siūlyti ir chemikalais apdorotų grūdų ar sėklų. Paukščiams negalima siūlyti apelsinų, citrinų, greipfrutų, bananų žievės ir kai kurių džiovintų vaisių. Netinkama juoda (ruginė) duona, sūrūs lašiniai.
Kada baigti lesinimą, parodys patys paukščiai – jie tiesiog nustos lankytis lesyklose ar specialiose maitinimo aikštelėse. Tai reikš, kad paukščiai jau savarankiškai gali susirasti maisto.
Tiesa, net pavasarį pasitaiko kelias dienas išsilaikančių šalnų ir tuomet vėl greitai prisimenamos lesyklos.
Paukščiams išgyventi žiemą galima pagelbėti ne tik įrengiant lesyklas, bet ir sodinant kai kuriuos krūmus ar medžius. Iš medžių bene geriausiai tinka šermukšniai. Kai kurie miško paukščiai mėgsta paskanauti ąžuolo gilėmis.
Galima nenuskinti visų vaisių nuo obelų, kriaušių ar kitų vaismedžių, tą mielai padarys paukščiai. Jiems naudingos ir gudobelės, agrastai, juodieji serbentai, vynvyčiai, sausmedžiai, vynuogės.
Nelikus vaisių bei uogų, krūmų ir medžių žievėje smulkieji paukščiai galės susirasti pasislėpusių vabzdžių, nutūpę šakose – pailsėti ar pasislėpti nuo plėšrūnų.
Taip pat patartina neskubėti pjauti užaugusios žolės ar grėbti medžių lapų. Tai neatskiriama vietinių ekosistemų dalis, kurioje sparnuočiai randa augalų, grybų ir vabzdžių.
UŽ inf.
