Organų donorystė daugumai žmonių asocijuojasi su mirtimi. Lietuvoje vis dar bijoma apie tai kalbėti viešai. Gerai suprasdama šią problemą ir siekdama suteikti kuo daugiau žinių, Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjunga neseniai pakvietė ukmergiškius į renginį „Organų donorystė – faktai ir mitai“.
Vilma NEMUNAITIENĖ
Į renginį organizatoriai pakvietė daug svečių.
Apie organų donorystės svarbą renginyje kalbėjo tie, kurie apie tai žino daugiausiai, – žmonės, patyrę organų persodinimo operacijas. Tai jie geriausiai žino, ką reiškia, kai tau dovanojama gyvybė.
Gyvena su tėčio inkstu
Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ vadovė Ugnė Šakūnienė su persodintu tėvelio inkstu gyvena 22 metus. Moters vadovaujama organizacija siekia, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie organų donorystės svarbą.
Pasak renginio viešnios, šiuo metu Lietuvoje gyvena maždaug 700 žmonių su persodintais inkstu, širdimi, kepenimis, plaučiais, kasa. Kai kurie persodinus organą gyvena daugiau kaip 30 metų. Iš viso Lietuvoje per 40 metų atlikta apie 1300 transplantacijų.
Nors organų persodinimo operacijų daugėja, donorinių organų vis dar trūksta. Daugiausiai žmonių laukia inksto persodinimo.
Beje, tik inkstas arba dalis kepenų persodinami iš gyvų žmonių – ligonio artimųjų. Kitų organų donorais gali būti tik mirusieji. Tokių galimų donorų per metus būna maždaug 100, tačiau daugmaž pusė jų būna netinkami dėl medicininių kriterijų bei dėl to, kad artimieji nesutinka padovanoti mirusiojo organų laukiantiems transplantacijos žmonėms.
Ragina kalbėti
Gyvenantieji su persodintu organu ir medikai ragina pasakyti artimiesiems, kad atsitikus nelaimei jie būtų pasiryžę paaukoti savo organus.
Pasak U. Šakūnienės, net jei tokia valia ir pareikšta, prieš persodindami organus etikos sumetimais medikai vis tiek tariasi su mirusiojo artimaisiais, ar šie sutinka aukoti jo organus. „Svarbiausia kalbėtis, nes sprendimą priima velionio artimieji“, – teigė asociacijos „Gyvastis“ prezidentė.
Viena iš dažnų priežasčių, kodėl artimieji bijo aukoti mirusiojo organus, – nežino, ką žmogus mąstė, kol buvo gyvas. Taip pat sunku susitaikyti su žmogaus netektimi ir patikėti, kad jis miręs, kai mirus smegenims kitų organų veikla dar palaikoma aparatais. Manoma, kad kūnas atrodys negražiai, kad religija prieštarauja.
U. Šakūnienės teigimu, krikščionybė, islamas, budizmas neprieštarauja donorystei. Popiežius Jonas Paulius II organų donorystę yra pavadinęs didžiausia meilės išraiška žmogui.
Beje, apklausa atskleidė – netekties skausmui atlėgus, nė vienas, sutikęs paaukoti artimojo organus, dėl tokio sprendimo nesigaili, o nesutikusiųjų – net du trečdaliai gailisi.
Donoro kortelė
Savo apsisprendimą po mirties tapti organų donoru galima išreikšti įsigijus donoro kortelę. Lietuvoje šiuo metu ją turi per 16 300 žmonių.
Nors žmogus kartais prietaringai baiminasi, kad įsigijus tokią kortelę, gali ir tikrai nutikti nelaimė ar jis net gali būti nužudytas dėl organo, „Gyvasties“ prezidentė tokius mitus kategoriškai neigia. Jos žodžius liudija faktas, jog nė vienas iš kortelės turėtojų organų donoru dar netapo.
Širdį pakirto gripas
Šiais metais minimas pirmosios širdies persodinimo operacijos Lietuvoje 25-metis. Ukmergėje vykusiame renginyje dalyvavo vyras, kurio krūtinėje persodinta širdis plaka šešerius metus. Širdies liga jį palaužė po persirgto gripo.
Rimvydas pasakojo, kad širdies transplantacija jam buvo atlikta, kuomet jo sūneliui buvo vos keli mėnesiai. Dabar sūnui šešeri, o tėčiui – didžiausia dovana matyti jį augantį.
Donoro širdies Rimvydas laukė dvejus metus. O pati sudėtinga operacija truko 25 valandas.
Su svetima širdimi gyvenantis vyras pasakojo dabar besijaučiantis kaip pilnavertis žmogus ir net sportuojantis. Šiuo metu Lietuvoje su persodinta širdimi gyvena 45 žmonės.
Rimvydas taip pat priklauso asociacijai „Gyvastis“, jungiančiai žmones, gyvenančius su persodintu organu, arba tuos, kurie laukia tokios operacijos. Šios organizacijos nariai primena: liga, kai vienintelė galimybė gyventi yra organo transplantacijos, gali ištikti kiekvieną.
Gripo komplikacijos, smarkus apsinuodijimas, genetinės ligos, traumos, avarijos – tai dažnam tampa sunkių gyvenimo pokyčių pradžia.
Veža į dializes
Projekto „Organų donorystė – faktai ir mitai“ rengėja Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė Lionė Aleksienė pasakojo, kad šiuo metu Ukmergėje daugiausiai žmonių laukia inksto persodinimo operacijų.
Dializės mūsų ligoninėje šiuo metu atliekamos 26 pacientams. Nemažai ligonių tris kartus per savaitę dializuotis nuveža ir namo parveža neįgaliųjų sąjungos autobusiukas.
„Kai kiekvieną dieną daug metų dirbi šį darbą, prisilieti prie bėdos ir išgyveni netektį, norisi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie donorystės svarbą“, – pasakojo L. Aleksienė.
Į kvietimą atvykti į renginį atsiliepė medikai, socialinės srities specialistai, savivaldybės darbuotojai, moksleiviai. Apie donorystę pasakojo ir nacionalinio transplantacijos biuro komunikacijos skyriaus vedėja Rasa Pekarskienė. Projekto rengėjai mano šią temą plėtoti ir ateityje.