Organų donorystė – galimybė dovanoti gyvenimą

Or­ga­nų do­no­rys­tė dau­gu­mai žmo­nių aso­ci­juo­ja­si su mir­ti­mi. Lie­tu­vo­je vis dar bi­jo­ma apie tai kal­bė­ti vie­šai. Ge­rai su­pras­da­ma šią pro­ble­mą ir siek­da­ma su­teik­ti kuo dau­giau ži­nių, Uk­mer­gės kraš­to ne­įga­lių­jų są­jun­ga ne­se­niai pa­kvie­tė uk­mer­giš­kius į ren­gi­nį „Or­ga­nų do­no­rys­tė – fak­tai ir mi­tai“.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Į renginį organizatoriai pakvietė daug svečių.

Apie or­ga­nų do­no­rys­tės svar­bą ren­gi­ny­je kal­bė­jo tie, ku­rie apie tai ži­no dau­giau­siai, – žmo­nės, pa­ty­rę or­ga­nų per­so­di­ni­mo ope­ra­ci­jas. Tai jie ge­riau­siai ži­no, ką reiš­kia, kai tau do­va­no­ja­ma gy­vy­bė.

Gy­ve­na su tė­čio inks­tu

Lie­tu­vos nef­ro­lo­gi­nių li­go­nių aso­cia­ci­jos „Gy­vas­tis“ va­do­vė Ug­nė Ša­kū­nie­nė su per­so­din­tu tė­ve­lio inks­tu gy­ve­na 22 me­tus. Mo­ters va­do­vau­ja­ma or­ga­ni­za­ci­ja sie­kia, kad kuo dau­giau žmo­nių su­ži­no­tų apie or­ga­nų do­no­rys­tės svar­bą.

Pa­sak ren­gi­nio vieš­nios, šiuo me­tu Lie­tu­vo­je gy­ve­na maž­daug 700 žmo­nių su per­so­din­tais inks­tu, šir­di­mi, ke­pe­ni­mis, plau­čiais, ka­sa. Kai ku­rie per­so­di­nus or­ga­ną gy­ve­na dau­giau kaip 30 me­tų. Iš vi­so Lie­tu­vo­je per 40 me­tų at­lik­ta apie 1300 transp­lan­ta­ci­jų.

Nors or­ga­nų per­so­di­ni­mo ope­ra­ci­jų dau­gė­ja, do­no­ri­nių or­ga­nų vis dar trūks­ta. Dau­giau­siai žmo­nių lau­kia inks­to per­so­di­ni­mo.

Be­je, tik inks­tas ar­ba da­lis ke­pe­nų per­so­di­na­mi iš gy­vų žmo­nių – li­go­nio ar­ti­mų­jų. Ki­tų or­ga­nų do­no­rais ga­li bū­ti tik mi­ru­sie­ji. To­kių ga­li­mų do­no­rų per me­tus bū­na maž­daug 100, ta­čiau daug­maž pu­sė jų bū­na ne­tin­ka­mi dėl me­di­ci­ni­nių kri­te­ri­jų bei dėl to, kad ar­ti­mie­ji ne­su­tin­ka pa­do­va­no­ti mi­ru­sio­jo or­ga­nų lau­kian­tiems transp­lan­ta­ci­jos žmo­nėms.

Ra­gi­na  kal­bė­ti

Gy­ve­nan­tie­ji su per­so­din­tu or­ga­nu ir me­di­kai ra­gi­na pa­sa­ky­ti ar­ti­mie­siems, kad at­si­ti­kus ne­lai­mei jie bū­tų pa­si­ry­žę pa­au­ko­ti sa­vo or­ga­nus.

Pa­sak U. Ša­kū­nie­nės, net jei to­kia va­lia ir pa­reikš­ta, prieš per­so­din­da­mi or­ga­nus eti­kos su­me­ti­mais me­di­kai vis tiek ta­ria­si su mi­ru­sio­jo ar­ti­mai­siais, ar šie su­tin­ka au­ko­ti jo or­ga­nus. „Svar­biau­sia kal­bė­tis, nes spren­di­mą pri­ima ve­lio­nio ar­ti­mie­ji“, – tei­gė aso­cia­ci­jos „Gy­vas­tis“ pre­zi­den­tė.

Vie­na iš daž­nų prie­žas­čių, ko­dėl ar­ti­mie­ji bi­jo au­ko­ti mi­ru­sio­jo or­ga­nus, – ne­ži­no, ką žmo­gus mąs­tė, kol bu­vo gy­vas. Taip pat sun­ku su­si­tai­ky­ti su žmo­gaus ne­tek­ti­mi ir pa­ti­kė­ti, kad jis mi­ręs, kai mi­rus sme­ge­nims ki­tų or­ga­nų veik­la dar pa­lai­ko­ma apa­ra­tais. Ma­no­ma, kad kū­nas at­ro­dys ne­gra­žiai, kad re­li­gi­ja prieš­ta­rau­ja.

U. Ša­kū­nie­nės tei­gi­mu, krikš­čio­ny­bė, is­la­mas, bu­diz­mas ne­prieš­ta­rau­ja do­no­rys­tei. Po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II or­ga­nų do­no­rys­tę yra pa­va­di­nęs di­džiau­sia mei­lės iš­raiš­ka žmo­gui.

Be­je, ap­klau­sa at­sklei­dė – ne­tek­ties skaus­mui at­lė­gus, nė vie­nas, su­ti­kęs pa­au­ko­ti ar­ti­mo­jo or­ga­nus, dėl to­kio spren­di­mo ne­si­gai­li, o ne­su­ti­ku­sių­jų – net du treč­da­liai gai­li­si.

Do­no­ro kor­te­lė

Sa­vo ap­si­spren­di­mą po mir­ties tap­ti or­ga­nų do­no­ru ga­li­ma iš­reikš­ti įsi­gi­jus  do­no­ro kor­te­lę. Lie­tu­vo­je šiuo me­tu ją tu­ri per 16 300 žmo­nių.

Nors žmo­gus kar­tais prie­ta­rin­gai bai­mi­na­si, kad įsi­gi­jus to­kią kor­te­lę, ga­li ir tik­rai nu­tik­ti ne­lai­mė ar jis net ga­li bū­ti nu­žu­dy­tas dėl or­ga­no, „Gy­vas­ties“ pre­zi­den­tė to­kius mi­tus ka­te­go­riš­kai nei­gia. Jos žo­džius liu­di­ja fak­tas, jog nė vie­nas iš kor­te­lės tu­rė­to­jų or­ga­nų do­no­ru dar ne­ta­po.

Šir­dį pa­kir­to gri­pas

Šiais me­tais mi­ni­mas pir­mo­sios šir­dies per­so­di­ni­mo ope­ra­ci­jos Lie­tu­vo­je 25-me­tis. Uk­mer­gė­je vy­ku­sia­me ren­gi­ny­je da­ly­va­vo vy­ras, ku­rio krū­ti­nė­je per­so­din­ta šir­dis pla­ka še­še­rius me­tus. Šir­dies li­ga jį pa­lau­žė po per­sirg­to gri­po.

Rim­vy­das pa­sa­ko­jo, kad šir­dies transp­lan­ta­ci­ja jam bu­vo at­lik­ta, kuo­met jo sū­ne­liui bu­vo vos  ke­li mė­ne­siai. Da­bar sū­nui še­še­ri, o tė­čiui – di­džiau­sia do­va­na ma­ty­ti jį au­gan­tį.

Do­no­ro šir­dies Rim­vy­das lau­kė dve­jus me­tus. O pa­ti su­dė­tin­ga ope­ra­ci­ja tru­ko 25 va­lan­das.

Su sve­ti­ma šir­di­mi gy­ve­nan­tis vy­ras pa­sa­ko­jo da­bar be­si­jau­čian­tis kaip pil­na­ver­tis žmo­gus ir net spor­tuo­jan­tis. Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je su per­so­din­ta šir­dimi gy­ve­na 45 žmo­nės.

Rim­vy­das taip pat pri­klau­so aso­cia­ci­jai „Gy­vas­tis“, jun­gian­čiai žmo­nes, gy­ve­nan­čius su per­so­din­tu or­ga­nu, ar­ba tuos, ku­rie lau­kia to­kios ope­ra­ci­jos. Šios or­ga­ni­za­ci­jos na­riai pri­me­na: li­ga, kai vie­nin­te­lė ga­li­my­bė gy­ven­ti yra or­ga­no transp­lan­ta­ci­jos, ga­li iš­tik­ti kiek­vie­ną.

Gri­po kom­pli­ka­ci­jos, smar­kus ap­si­nuo­di­ji­mas, ge­ne­ti­nės li­gos, trau­mos, ava­ri­jos – tai daž­nam tam­pa sun­kių gy­ve­ni­mo po­ky­čių pra­džia.

Ve­ža į dia­li­zes

Pro­jek­to „Or­ga­nų do­no­rys­tė – fak­tai ir mi­tai“ ren­gė­ja Uk­mer­gės kraš­to ne­įga­lių­jų są­jun­gos pir­mi­nin­kė Lio­nė Alek­sie­nė pa­sa­ko­jo, kad šiuo me­tu Uk­mer­gė­je dau­giau­siai žmo­nių lau­kia inks­to per­so­di­ni­mo ope­ra­ci­jų.

Dia­li­zės mū­sų li­go­ni­nė­je šiuo me­tu at­lie­ka­mos 26 pa­cien­tams. Ne­ma­žai li­go­nių tris kar­tus per sa­vai­tę dia­li­zuo­tis nu­ve­ža ir na­mo par­ve­ža ne­įga­lių­jų są­jun­gos au­to­bu­siu­kas.

„Kai kiek­vie­ną die­ną daug me­tų dir­bi šį dar­bą, pri­si­lie­ti prie bė­dos ir iš­gy­ve­ni ne­tek­tį, no­ri­si, kad kuo dau­giau žmo­nių su­ži­no­tų apie do­no­rys­tės svar­bą“, – pa­sa­ko­jo L. Alek­sie­nė.

Į kvie­ti­mą at­vyk­ti į ren­gi­nį atsi­lie­pė me­di­kai, so­cia­li­nės sri­ties spe­cia­lis­tai, sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jai, moks­lei­viai. Apie do­no­rys­tę pa­sa­ko­jo ir na­cio­na­li­nio transp­lan­ta­ci­jos biu­ro ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja Ra­sa Pe­kars­kie­nė. Pro­jek­to ren­gė­jai ma­no šią te­mą plė­to­ti ir at­ei­ty­je.