Oninių proga – koplytstulpį ir knygą

Šešuo­liuo­se gy­ve­nan­tis is­to­ri­kas, et­no­gra­fas Sta­nis­lo­vas Bud­rai­tis su ben­dra­min­čiais mies­te­liui pa­do­va­no­jo gra­žių do­va­nų. Šių­me­ti­nius tra­di­ci­nius Še­šuo­lių at­lai­dus – Oni­nes pa­žen­kli­no ke­li uni­ka­lią is­to­ri­nę ver­tę tu­rin­tys ak­cen­tai.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Kny­ge­lę ir me­da­lį Sta­nis­lo­vas Bud­rai­tis įtei­kė vie­nam iš ben­dra­min­čių – kal­viui Juo­zui Ši­mo­niui.

Pa­čia­me Še­šuo­lių cen­tre sek­ma­die­nį bu­vo pa­šven­tin­tas kop­lyt­stul­pis. Jo idė­jos krikš­ta­tė­vis – S. Bud­rai­tis, o su­ma­ny­mo įgy­ven­din­to­jai – skulp­to­rius Va­len­ti­nas But­kus, kal­viai Pet­ras ir Juo­zas Ši­mo­niai, mies­te­lio se­niū­nas Jo­nas Dik­čius.

Ąžuo­li­nis me­ta­li­niais ak­cen­tais iš­puoš­tas še­šių met­rų aukš­čio kop­lyt­stul­pis pui­kiai įsi­kom­po­na­vo į mies­te­lio erd­vę. Ne­to­lie­se – 1923 me­tais sta­ty­tas pa­min­klas Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bei, už jo – mies­te­lio baž­ny­čia. Idė­jos su­ma­ny­to­jai įsi­ti­ki­nę – to­kia do­va­na – tai pui­kus įro­dy­mas, kad ben­dro­mis jė­go­mis kiek­vie­ną gra­žų su­ma­ny­mą ga­li­ma įgy­ven­din­ti. Tie­sa, skulp­to­riui už dar­bus lė­šas dar teks su­rink­ti, ta­čiau ti­ki – ben­dro­mis jė­go­mis tai pa­vyks pa­da­ry­ti.

Še­šuo­lius pa­puo­šė kop­lyt­stul­pis.

Dar vie­ną kop­lyt­stul­pį S. Bud­rai­tis pa­sta­tė sa­vo so­dy­bo­je. Ir ne­at­si­tik­ti­nai – kop­lyt­stul­piai, kry­žiai šiam prieš ket­ve­rius me­tus  Še­šuo­liuo­se ap­si­gy­ve­nu­siam et­no­gra­fui – iš­skir­ti­nai bran­gus is­to­ri­nis pa­li­ki­mas. Ma­no, kad jį bū­ti­na iš­sau­go­ti.

Puo­se­lė­da­mas šią min­tį vy­ras su­rin­ko me­džia­gą apie kraš­to kry­žius, kop­lyt­stul­pius, ka­pi­nai­tes, var­pus, baž­ny­čią ir jo­je tar­na­vu­sius ku­ni­gus ir iš­lei­do kny­gą.

Kny­go­je „Še­šuo­lių se­niū­ni­jos kry­žiai ir kop­lyt­stul­piai“ taip pat pa­žy­mė­ti vi­si šių apy­lin­kių kai­mai. Toks lei­di­nys – uni­ka­li do­va­na, apie ku­rią ga­lė­tų sva­jo­ti kiek­vie­no kai­mo ben­druo­me­nė.

Kny­gą au­to­rius iš­lei­do sa­vo lė­šo­mis. Už pa­gal­bą dė­ko­ja rė­mė­jams: kle­bo­nui mon­sin­jo­rui Juo­za­pui Dab­ra­vols­kui ir ūki­nin­kui Jur­giui Pa­liu­kui.

Au­to­rius pa­sa­ko­jo, kad šia­me kraš­te bū­da­mas nau­ja­ku­riu la­bai no­rė­jo pa­žin­ti apy­lin­kes. Grei­tai pa­ma­tė, kad kai ku­rios so­dy­bos – tik­ri is­to­ri­jos klo­dai, pa­žen­klin­ti kry­žiais, kop­lyt­stul­piais, rū­pin­to­jė­liais.

Mo­to­cik­lu S. Bud­rai­tis ap­va­žia­vo ir pats nu­fo­tog­ra­fa­vo įdo­miau­sias so­dy­bas, o svar­biau­sia – prie jų sto­vin­čius kry­žius. Il­gai ana­li­za­vo ir baž­ny­ti­nius ar­chy­vus. Me­džia­gą kny­ge­lei rin­ko po­rą me­tų. Iš vi­so įam­ži­no apie 50 kry­žių. Kai ku­rie iš jų – se­nu­tė­liai, ap­leis­ti, gal­būt at­ei­ty­je tik nuo­trau­ko­se ir be­lik­sian­tys.

Kny­ge­lė­je pa­nau­do­tos po­etės Da­nu­tės Vas­ke­lai­tės ei­lės. Lei­di­nys iš­leis­tas 150 eg­zem­plio­rių ti­ra­žu.

Is­to­ri­nių do­va­nų mies­te­liui kom­po­zi­ci­ją vai­ni­ka­vo ke­ra­mi­ki­nis me­da­lis, su­kur­tas ir pa­ga­min­tas mies­te­lio se­niū­no Jo­no Dik­čiaus už­sa­ky­mu. Per Oni­nes šiuo me­da­liu bu­vo ap­do­va­no­ti kraš­to is­to­ri­ją puo­se­lė­jan­tys še­šuo­liš­kiai.