Tuštėjant sodyboms, naikinami kaimai, kadaise garsėję savo gyventojais ir legendomis. Kai kurie, pavadinti neįprastais ar netgi keistais vardais, miršta kartu su senoliais. Dūla senosios pirkios kaimuose – joms nebelieka vietos tarp modernių vasarnamių, į kuriuos skuba nuo šurmulio bėgantys miestiečiai.
Vaidotė GRIŠKEVIČIŪTĖ
Autorės nuotr. Ištuštėjus sodyboms, nykstančių kaimų istorija grimzta užmarštin.
Net 76 kaimai yra Deltuvos seniūnijoje. Tačiau, pasak seniūno Salvijaus Stimburio, išnyko daug senųjų Dainavos krašto vietovių. Tik retkarčiais dar aplankomos kapinaitės, likusios Dimšiškių kaime. Griūva tušti namukai Klimiškio, Kalvelių kaimuose. Nykstančių kaimų vardais pavadinamos seniūnijos gatvės.
Nustatant kaimų gyvenamąsias ribas, kai kurioms teritorijoms grąžinti senieji pavadinimai. Taip iš užmaršties buvo prikeltas Algirdų kaimas. „Jo žemė kažkada buvo išdalyta iš kovų grįžusiems savanoriams, kurie tarnavo Algirdo pulke“, – apie kaimo pavadinimo kilmę pasakojo seniūnas. Panaši ir Žalgirių kaimo istorija.
Labai lietuviškais seniūnas vadina Liepelių, Gintarų, Jurginų kaimų vardus. Legendomis apie pagonybę, jos ritualus apipintas Gojelio kaimas.
Seniūnijoje esanti Aleksandrava pavadinta Kauno gubernatoriaus vardu, mat Ukmergė priklausiusi Kauno gubernijai. Pasakojama, jog valdytojas už tokią garbę buvęs labai dėkingas ir įsteigęs piniginę premiją to meto Deltuvos valsčiaus pažangiausiems mokiniams.
Belieka tuščios sodybos
Neįprasti Baraučiznos, Kančiškių, Navykų kaimų, Kalibato ir Kryžiaukos viensėdžių pavadinimai. Kai kuriuose gyventojų jau nebėra, likusi tik viena kita trobelė. Ir tas pačias, anot seniūno, keičia vasarnamiai, gyvybės prisipildantys tik per atostogas. „Nesinorėtų, kad tos vietos išnyktų, – juk yra sodybų medžiai, sodybviečių fragmentai“, – sako jis.
Laikas laidoja Pabaisko apylinkėse klestėjusius kaimelius. Lieka vis mažiau žmonių, menančių Praniūkus, Vairobką, Rakaučizną, Kačergiškių, Kelmų, Maigių, Pijoriškių, Vytinėlės kaimus, Smilgių, Trakų viensėdžius. Ne viename, pasak Pabaisko seniūno Gedimino Lapuko, gyvenamas trobeles suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų. Yra tokių, kur į tuščias sodybas niekas nebeužsuka…
Garsėjo baravykais
Nuo senų senovės aplinkinių kraštų žmones traukdavo Šešuolių seniūnijoje esantis Baravykinės kaimas. Seniūnas Jonas Dikčius pasakoja, kad gražūs jo ąžuolynai, beržynai viliodavo begalybe baravykų. Geri ir malonūs kaimo gyventojai esą svetingai priimdavę visus grybautojus.
Gražus seniūnui ir Dvareliškių kaimo pavadinimas. „Kalbama, kad jame buvo apie pusšimtis kalnų, o ant kiekvieno kalno stovėjo po gryčelę“, – senųjų žmonių prisiminimais dalijasi jis. Šypsosi kalbėdamas apie Miegučių kaimą: „Lyg jo gyventojai būtų kokie miegaliai.“
Šešuolių seniūnijoje yra per 40 kaimų. Greitai kai kurių, anot pašnekovo, niekas ir nebeprisimins. Nykstant sodyboms, lieka tik vietovės, kadais turėjusios savo gyventojus, istoriją.
Baravykų kaimą turi ir Pivonijos seniūnija. „Kažkada ten miškai dideli buvę. Ir dabar jis išlikęs – yra keturios gryčiutės palei kelią su bobulytėm. Kitur, deja, mažėja gyvenvietės, gerieji seneliai mūsų miršta ir miršta…“ – laiko niokojamo kaimo gaili seniūnijos vyresnioji specialistė Lydija Bražiūnienė.
Ji vardija sodybų beveik nebeišsaugojusius Bierių, Gegžnų, Kazareskos, Liūnų, Prūdų kaimus: „Savo laiku buvo nemaži – dabar tik viena, kelios sodybos.“ Skominų, kai kuriuos kitus kaimus, pasak moters, sunaikino tiesiama autostrada.
Kaime ieško kurorto
Buvusių trobų vietoje kyla miestų gyventojų, atvykstančių į kaimą ilsėtis, statiniai. „Jei netoli ežeras – tai daug ką pasako. Toje vietoje kaimas nemirs – ežeras savo padarys. Daug kur vilniečiai statosi. Tegul nors ir vagonėlį tame sklype pastato – džiaugiuos, kad kažką daro, kad nereiks kaimo naikinti“, – sako L. Bražiūnienė.
Džiaugiasi ir tuo, jog vis dar yra, anot jos, senovinių, ramių, „nesugadintų“ kaimelių – išsaugojusių savo dvasią. Vienu tokių laiko Raguvą.
Vilioja poilsiautojus Žemaitkiemio seniūnijoje esantys Klepšių, Alaušo, Žemaitkiemio ežerai. „Tuoj būsim kurortinė vietovė“, – apie besikeičiantį kaimo kraštovaizdį pasakoja seniūnijos vyresnioji specialistė Zita Periokienė. Pastebi, jog sklypą įsigijusieji retai stengiasi išsaugoti senųjų sodybų autentiškus fragmentus. Labiau paiso patogumų, tad statosi modernius namukus.
Vardą lėmė… cholera
Istorijon grimzta ir kai kurių vietovių vardai. Pavyzdžiui, Avižienių kaimas anksčiau vadinosi Trideliais. Pastarasis siejamas su sveikatos negalavimais. Esą praeityje tame krašte žmonės labai sirgdavę cholera. „Buvo labai negražus pavadinimas, todėl jį ir pakeitė“, – šypsosi pašnekovė.
O štai Valų kaimo pavadinimas, manoma, kilęs nuo jame gyvenusių žmonių pavardžių. Tačiau dabar, anot specialistės, Valienės, Valio ar panašių pavardžių turėtojų, ko gero, toje vietovėje ir nerastum.