Nubusti, prisikelti ir daryti gerus darbus kasdien…

Al­mi­ra MOLČANOVA

LSB Uk­mer­gės sky­riaus biu­ro

va­do­vė

Iš­gy­ve­nę tam­sų lai­ko­tar­pį, su­lau­kė­me  šv. Ve­ly­kų. Žo­dis Ve­ly­kos (Ve­li­kij dien) kil­di­na­mas iš sla­vų kal­bos), tai – Di­džo­ji die­na, di­dy­sis vir­smas, kai gam­ta, mi­ru­si žie­mą, at­gims­ta pa­va­sa­rį. Tai at­gi­mi­mo, at­si­nau­ji­ni­mo ir pa­va­sa­rio pra­džia – Kris­taus Pri­si­kė­li­mo die­na.

Sa­ma­rie­čių šven­tė.

No­rė­da­mi pra­skaid­rin­ti sa­vo sie­lą ir pra­džiu­gin­ti ki­tus, Uk­mer­gės sa­ma­rie­čiai, pri­da­žę gra­žių mar­gu­čių, sku­bė­jo į Del­tu­vos se­ne­lių na­mus. Pa­svei­kin­ti se­ne­lius su šv. Ve­ly­ko­mis jau ta­po mū­sų tra­di­ci­ja.

Šį kar­tą ini­cia­ty­vos ėmė­si lop­še­lio-dar­že­lio „Bu­ra­ti­nas“ sa­ma­rie­tės su sa­vo auk­lė­ti­niais.

Sma­gu, kad nuo ma­žu­mės vai­kams skie­pi­ja­mas gė­ris, at­jau­ta, auk­lė­ti­niai su­pa­žin­di­na­mi su tra­di­ci­jo­mis. La­bai ma­lo­nu, jog ta­me pro­ce­se ak­ty­viai da­ly­vau­ja ir auk­lė­ti­nių tė­ve­liai.

Mu­zi­kos va­do­vė Žid­ro­nė Gru­žaus­kie­nė kar­tu su sa­vo ko­le­gė­mis Ri­ma Aug­lie­ne, Al­da Pet­ro­nie­ne, Gied­re Ra­dio­no­vie­ne ir Vil­ma Sa­vei­kie­ne daug re­pe­ta­vo su prieš­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo „Nykš­tu­kų“ gru­pės vai­kais ir pa­ruo­šė nuo­tai­kin­gą pa­si­ro­dy­mą.

Se­ne­lius pa­svei­ki­no Ve­ly­kė (Vil­ma Sa­vei­kie­nė), ne­ši­na pil­nu krep­šiu mar­gu­čių. Vai­ku­čiai įtei­kė se­ne­liams po mar­gu­tį ir pa­lin­kė­jo svei­ka­tos.

Sa­ma­rie­čiai at­ve­žė se­ne­liams vil­no­nių ko­ji­nių, ku­rias nu­mez­gė mū­sų sen­jo­rė Bi­ru­tė Knei­žie­nė, mais­to pa­pil­dų bei ki­tų do­va­nė­lių.

At­si­dė­ko­da­mos už gra­žų pa­si­ro­dy­mą so­cia­li­nės dar­buo­to­jos As­ta Za­rem­bai­tė ir Ir­ma Vai­tai­tie­nė įtei­kė vai­ku­čiams di­de­lį mai­šą sal­dai­nių, ša­ko­tį ir se­ne­lių da­ry­tą va­zą gė­lėms.

Na­mo vai­kai va­žia­vo pil­ni įspū­džių. Šyp­so­jo­si ir auk­lė­to­jos. „Taip ge­ra šir­dy­je“, – sa­kė dar­že­lio di­rek­to­rė Ri­ta Jakš­tie­nė.

Da­ry­ki­me ge­rus dar­bus kas­dien! Ne­bū­ti­nai di­de­lius, pri­vers­ki­me žmo­gų nu­si­šyp­so­ti, juk tai nie­ko ne­kai­nuo­ja…