Nekilnojamasis turtas senamiestyje – našta ar privilegija?

Nekilnojamasis turtas senamiestyje – našta ar privilegija? / „Pigiausių medžiagų naudojimas – pražūtingas autentikai“

Ukmergės senamiestis – vienas iš nedaugelio Lietuvoje pripažintų paveldo objektų. Turbūt kiekvienas ukmergiškis turi savo nuomonę, kaip jis turi būti tvarkomas. O kokias įžvalgas apie senamiestį pateikia ekspertai?

Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Menotyros katedros lektorė-ekspertė, daktarė Jolita Butkevičienė atkreipia dėmesį, kad Ukmergė yra turtinga savo istorija, o miesto plano schema įtraukta į visus Lietuvos urbanistikos istorijos leidinius. Jos teigimu, istorija traukia turistus ir kelia pasididžiavimo, pagarbos jausmą, tad rajono strategijos kūrėjai turėtų šiomis galimybėmis pasinaudoti suteikdami daugiau žinių apie miesto istoriją tiek gyventojams, tiek svečiams. Dabar, jos manymu, apie tai trūksta informacijos.

Ar kultūros paveldas yra našta, ar privilegija? Pasak J. Butkevičienės, viena esminių priežasčių, kodėl paveldas, kuriuo turėtume didžiuotis ir džiaugtis kaip privilegija, tampa našta, kalbėtoja nurodė nepakankamą ryšį tarp miesto ir jo gyventojų.

Ryšys su vietove formuojasi iš kartos į kartą, kada žmogus jaučia, jog čia yra jo šaknys, kad ši vieta yra jo, jo tėvų, senelių ir prosenelių.

J.Butkevičienės pastebėjimu, Ukmergės istorija rodo, kad miesto gyventojai ne sykį buvo ištremti, išnaikinti, pakeisti kitais. Iki I pasaulinio karo Ukmergėje buvo stiprios ir gausios žydų bei lenkų bendruomenės, kurių po I ir II pasaulinių karų mūsų mieste beveik nebeliko, inteligentija buvo ištremta.

O sovietmečiu gyvavusi paskyrimų praktika neleido ir neskatino glaudaus ryšio su savo gimtuoju miestu. Todėl dabartiniai Ukmergės gyventojai nėra taip įsišakniję, susigyvenę su miestu, kaip galėtų būti kitomis istorinėmis aplinkybėmis. Tai būdinga ne tik Ukmergei, bet ir kitiems seniesiems Lietuvos miestams.

J.Butkevičienės manymu, nejausdami ryšio su vietove, pasididžiavimo jos istorija, žmonės nemato būtinybės saugoti ją, kaip paveldą. Nes supančios aplinkos nelaiko savastimi. O istorija yra kapitalas ir tai reikėtų įsisąmoninti.

„Istoriškai susiklosčiusios miestų dalys, o ne daugiabučių kvartalai, yra traukos laukai“, – akcentavo ji. Paveldosaugos reikalavimai orientuoti ne į ribojimus, bet į išsaugojimą. Taip juos reikėtų suprasti. Tinkamai prižiūrimas paveldas didina turimo turto vertę.

Aikščių trauka

Jau kurį laiką Ukmergės mieste vyksta darbai – tvarkomos aikštės prieš savivaldybės administracijos pastatą bei kraštotyros muziejų, parkas, jau užbaigti darbai aikštėje prie turgavietės. Turime surenovuotą aikštę priešais kultūros centrą.

Architektas, Statybos ir architektūros teismo ekspertų sąjungos pirmininkas, teritorijų planavimo specialistas Gintautas Tiškus sako, kad svarbu vaizdas, kuris siejamas su architektūrine aplinka, identitetas, prieigos, trauka įvairioms tikslinėms grupėms, pasiekiamumas, patogumas bei funkcionalumas, kintantis pagal sezoniškumą. Ar netoliese yra autobusų stotelė, ar aikštėje yra suolelių, pavėsio zonų, apšvietimas, ar yra veiklų skirtingoms interesų grupėms? Paaugliui svarbu galimybė važinėtis riedlente, kad veiktų nemokamas internetas, o vyresnio amžiaus žmogui norisi ramybės.

Eksperto teigimu, aikštės turi būti suprojektuotos taip, kad jose sau vietą ir veiklą galėtų atrasti kuo įvairesnė publika, nes jos skirtos visiems. „Aikštėse turi virti gyvenimas“, – sako G. Tiškus.

Nemažą reikšmę turi administravimas, numatant tradicinius renginius bei kitas veiklas. Vertinami struktūriniai, socialiniai, kultūriniai ir psichologiniai aspektai, nuo lokacijos, paveldosauginės vertės iki emocinio fono.

G.Tiškaus pastebėjimu, aikštė ar skveras turi būti „ne proginė, o kasdien miestiečių naudojama erdvė“. Turistų trauką didina edukaciją leidžiantys patirti dalykai. Anot jo, projektuojant viešąsias erdves gyventojų įtraukimas į diskusiją yra būtinas, nes kitu atveju, pradėjus vykdyti rekonstrukciją, gali kilti nepasitenkinimas. „Labai svarbu, kad rekonstrukcija kiltų ne dėl lėšų įsisavinimo, o iš reikmės, įvertinus, kokios savybės netenkina, ieškant, ką ir kaip reikia pagerinti.“

Užklaustas apie jau įgyvendintus bei dabar įgyvendinamus projektus, G. Tiškus atsakė, kad laikas parodys, kaip juos vertinti. Praėjus keletui metų, pasimatys, ar priimti sprendimai buvo teisingi, o darbai atlikti kokybiškai.

Situacija taisytina

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto docentas Dalius Vrubliauskas 2019 metų pavasarį kartu su studentais vykdė fragmentinį Ukmergės senamiesčio pastatų tyrimą, atliko 50-ies statinių Gedimino, Kauno, Žuvų gatvėse, Kęstučio aikštėje apžiūrą ir įvertino architektūriniu požiūriu.

Pasak jo, didelę įtaką senamiesčiui daro inžinerinių, komunikacinių tinklų bei kelių tiesimas. Dėl šių darbų didžioji dalis senamiesčio pastatų prarado savo estetines savybes.

Daugelyje vietų matyti cementizacija, kuri „žlugdo autentiškas medžiagas“. Tendencija naudoti pigiausias medžiagas, pavyzdžiui, plastiką, sunaikina pagrindinių fasadų autentiškumą, o industrializuoti elementai užgožia tradicinius.

Neišnaudojami plotai veiklai – stogų kampai leidžia įžiūrėti plėtros galimybes, nekeičiant statinių formos.

Atkreipia dėmesį, kad šiais klausimais mažai komunikuojama su visuomene.

Tačiau, pasak docento, situacija taisytina. Pavyzdžiui, išleidus informacinį leidinį, kuriame būtų pristatoma miesto tapsmo istorija, senamiesčio pastatų savitumas, pateikiamos tvarkybos taisyklės, kaip prižiūrėti paveldą, kad jis išlaikytų savo vertę ir kurtų gerovę, bei jį padalijus senamiesčio pastatų savininkams, jie įgautų daugiau žinių ir labiau įvertintų savo turtą. Tada kiltų ir pagarba, ir pasididžiavimo jausmas, ir didėtų motyvacija išsaugoti paveldą, į jį investuojant. 

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *