Maltos ordinas kasmet rengia tarptautines vasaros stovyklas neįgaliems jauniems žmonėms, nebijantiems kelionės iššūkių ir ekstremalių nuotykių. Iš Lietuvos į tokią stovyklą Austrijoje šiemet vyksta 4 neįgalieji ir 5 jų padėjėjai. Tarp delegacijos narių – 27 metų ukmergiškė.
Mūsų šalies delegacijai ne pirmus metus vadovaujanti maltietė savanorė Karolina Karpova pasakojo, kad tokios stovyklos kasmet vyksta vis kitoje šalyje. Liepos 22–29 dienomis ji vyks Austrijoje, kuri laukia svečių iš daugiau kaip 25 šalių – atvyks 500 neįgalių jaunų žmonių, lydimų maltiečių savanorių.
Karolina pasakoja, kad stovyklos neretai keičia jaunų žmonių gyvenimus. Prieš dvejus metus į Maltos ordino stovyklą buvo pakviestas raumenų atrofija sergantis, tik vežimėliu judantis Remigijus. Tačiau vaikinas neturėjo galimybės susimokėti net minimalios kelionei reikalingos sumos.
Delegacijos vadovė pagalbos kreipėsi į draudimo bendrovės BTA direktorių, kuris padengė visas kelionės bei stovyklos išlaidas. Tai sužinojęs vaikinas ištarė: „Nuo šiol aš norėsiu atsikelti kiekvieną rytą.“ Karolina šiuos žodžius įsiminė visam gyvenimui ir džiaugiasi, kad Remigijus šiuo metu turi darbą, tikslą ir noriai bendrauja.
Kitas praėjusių stovyklų dalyvis Česlovas daug metų dėl negalios nebuvo išėjęs iš namų, jį kankino sunki depresija. Stovyklos organizatoriai iki paskutinės minutės baiminosi, ar Česlovas nepalūš, ar neatsisakys kelionės. Viskas baigėsi sėkmingai. Vaikinas po stovyklos atsigavo, o dabar pats motyvuoja negalią turinčius žmones. Jis atvyksta į maltiečių rengiamą neįgaliųjų stovyklą Lietuvoje jau ne kaip dalyvis, o kaip mokytojas.
Stovyklos svarbios ir maltiečiams savanoriams. Nuo jų priklauso, kaip jausis pirmą kartą į kelionę išsiruošęs neįgalus jaunuolis, kaip jam seksis bendrauti su kitų šalių atstovais – juk gąsdina kalbos barjeras, kultūriniai skirtumai, neįprastas fizinis krūvis. Šios problemos gula ant savanorių pagalbininkų pečių, kurie į stovyklą vyksta savo lėšomis ir savo atostogų metu.
Tačiau Lietuvos delegacijos vadovė Karolina įsitikinusi: „Jei nors vienas iš stovykloje pabuvusių neįgaliųjų pakeis savo gyvenimą, vadinasi, verta buvo visa tai daryti.“
Tarp delegacijos narių – ukmergiškė
Viena iš į Austriją vykstančios delegacijos narių – ukmergiškė Indrė Kručkauskaitė. Ji apie Maltos ordino organizuojamą stovyklą sužinojo naršydama internete. Feisbuke aptiko anketą, užpildė ir gavo kvietimą: „Apie maltiečius žinojau iš įvairių jų rengiamų akcijų. Aš ir mano artimieji visada atsiliepdavome į kvietimus auka prisidėti prie senelių maitinimo ar piligriminių kelionių. Dabar maltiečiai atsiliepė į mano prašymą… Po stovyklos tikiuosi prisijungti prie savanorių, kurie taip nuoširdžiai padeda kitiems, iš kurių norisi imti pavyzdį, būti jų veiklos dalimi.“
Indrės diagnozė – spazminis cerebrinis paralyžius. Su ja gyvena nuo gimimo. O gimti Indrė skubėjo – į pasaulį atėjo 2 mėnesiais anksčiau. Nors gydytojų prognozės nebuvo optimistinės, dėl tvirto noro gyventi Indrė skaičiuoja jau 27-uosius savo metus. Kad ir neįgaliojo vežimėlyje, kad ir ne savo kojomis, mergina drąsiai žengia per gyvenimą ir siekia būti savarankiška, aktyvi. Kauno kolegijoje įgijusi buhalterinės apskaitos specialybę, dirba namuose buhaltere ir planuoja mokytis toliau.
Kelionė į stovyklą Austrijoje – Indrės išsvajotos atostogos, pirmoji kelionė į užsienį. Ji tikisi susirasti stiprių ir įkvepiančių bičiulių, su kuriais galės ir ateityje bendrauti. Mergina domisi sportu – mėgsta per TV žiūrėti krepšinio varžybas, užsiima rankdarbiais – vilnos vėlimu, papuošalų vėrimu, norėtų išbandyti ir daugiau meno sričių. Merginai patinka literatūra, klauso įvairios muzikos.
Indrę labai palaiko šeima. „Mano šeima – mano jėga, – sako ji. – Tai nuostabūs žmonės. Be jų palaikymo ir pagalbos nebūčiau tiek nuveikusi. Šiuo metu gyvenu su seneliu ir mama. Senelis garbaus amžiaus (88 metų), tačiau vis dar guvus, vis dar sodininkaujantis. Mama – jai patys gražiausi žodžiai – vienintelė ir nepakartojama, palaiko mane visada.“
Paklausus, koks jos stipriausias ir koks silpniausias bruožas, Indrė nedvejodama atsako: „Abiem atvejais – užsispyrimas, kartais jis padeda, o kartais jo pritrūksta ar būna ne vietoj.“
Pirmoji kelionė
Į stovyklą maltiečiai neįgaliuosius veš specialiu mikroautobusu, tad ukmergiškė tikisi įgyti daugiau savarankiškumo, naujų patirčių, o iš stovyklos parsivežti bendraminčių kontaktų. Ji nekantrauja pirmą kartą vykti į kelionę, daug girdėjo ir skaitė apie Zalcburgą – vieną nuostabiausių miestų pasaulyje, neretai jausmingai vadinamą Šiaurės Roma. Po šį miestą numatyta ekskursija, pažintis su Hohensalzburgo tvirtove, įspūdinga katedra, Mirabell rūmais…
Gal Indrė norėtų visam išvykti gyventi į užsienį? „Nors suprantu, kad čia, Lietuvoje, neįgaliems žmonėms sąlygos sudėtingesnės, ribotos galimybės ir požiūris, niekada rimtai nesvarsčiau apie emigraciją“, – sako mergina. Tiesa, mano, kad Lietuvoje galėtų būti lankstesnis požiūris į žmones su negalia, reikėtų didesnio prieinamumo visomis prasmėmis.
Padėkime Indrei ir kitiems panašaus likimo jauniems žmonėms nors kartą gyvenime savaitei išvykti į tarptautinę stovyklą, patirti naujų galimybių ir iššūkių, pabendrauti su užsienio jaunimu. Tegul tai bus naujos savanoriškos veiklos Ukmergėje pradžia.
Neįgaliųjų stovykla rūpinasi ir aukas jai renka maltiečiai. Prisidėkime auka prie kelionės.
Paaukoti galite: http://maltieciai.lt/aukoti/ arba a. s. LT29 4010 0424 0397 4431 (mokėjimo paskirtis: neįgaliesiems).
Daiva GRIKINIENĖ
