Deltuvos seniūnija jau trys mėnesiai turi naują seniūną – šių metų liepą juo tapo deltuviškis Gintaras Radzevičius. Vietinių puikiai pažįstamas, linksmas, šnekus, energingas, noriai bendraujantis žirgų sporto entuziastas ir be galo darbštus žmogus. Tokį jį apibūdina seniūnijos darbuotojai.
Tik užbėgus į Deltuvos seniūnijos pastato antrąjį aukštą, bemat linksmai klegėdamos pasitiko kelios darbuotojos. Nuotaika kaipmat užkrėtė, taigi pokštaudama paklausiau, kaipgi šluoja nauja šluota. „Linksmai!“ – juoku į juoką atsakė moterys ir suskato viena per kitą pasakoti, jog pirmą sykį seniūnijoje vyko talka, kurios iniciatorius buvo seniūnas.
Rūpesčiai dėl kelių
Bendraudamas su Gintaru Radzevičiumi visada turi būt nusiteikęs gerai humoro dozei. Tiek apie rūpesčius, tiek apie šventes vyras kalba pašmaikštaudamas. „Kariauju su šiukšlėmis ir ūkininkais, kurie ardo keliukus“, – paklaustas apie šių dienų darbus, sako seniūnas.
„Žodis „ūkininkas“ skamba labai solidžiai ir atsakingai, – garsiai pagalvoju. – Nejau jiems nerūpi visuomenės interesai…“ Tačiau vadovas paaiškina, kad šiais laikais viskas kitaip, kad ūkininko tik pavadinimas likęs. Dabar ūkininkas greičiau verslininkas nei žemdirbys. Jis ir grūdų kainomis rūpinasi, ir popierių šūsnis tvarko.
Nūdienos ūkininkai samdo mechanizatorius, kurie nori greičiau suarti, darbą pabaigti, taigi ir kapinių keliuką, ir pakelės griovį užaria. Ir aria netinkamai, vis į kelią, o ne nuo kelio. „Trūksta noro, žinių ar tiesiog geranoriškumo“, – piktas ant betvarkių seniūnas. Vis dėlto čia pat priduria, kad tokių nedaug, gal kokie penki procentai. „Bet šaukštas deguto ir medaus statinę sugadina“, – pasiremia liaudies išmintimi seniūnas.
Surengė talką
Tris mėnesius tedirbantis G. Radzevičius džiaugiasi, kad darbų jau nuveikta daug. Ukmergės bendruomenių Žolinės spartakiadą organizuojant Deltuvos bendruomenei, prisidėjo savo darbu ir seniūnija.
Pirmą kartą miestelyje suorganizuota talka, pavadinta „Klevo lapas 2016“. Dirbo visa seniūnija, mokykla, senelių namų darbuotojai. Kiek trūko grėblių, nupirko dar, vaikai iš namų susinešė. Sugrėbė didžiules krūvas klevų lapų. O talkai baigiantis, netikėtai visiems, seniūnas pasiūlė vaikams pažaisti lapų karą. Vaikai kaipmat sušoko į purių, šnarančių lapų krūvas. „Kiek buvo džiaugsmo, klyksmo, voliojimosi! – juokiasi seniūnas. – Vaikai buvo lapuoti, išsiteplioję, bet laimingi.“ Senelių namų slaugytojos išvirė arbatos, visus vaišino sausainiais.
Šios talkos akimirkos užfiksuotos nuotraukose, kurias galima pamatyti naujoje, neseniai sukurtoje Deltuvos seniūnijos feisbuko paskyroje. Tai dar viena naujojo seniūno iniciatyva. Skirtingai nei kai kurios seniūnijos, deltuviškiai dar neturėjo feisbuko. „Daug žmonių išvažiavę svetur, jiems taip pat rūpi Deltuvos gyvenimas, todėl sukūrėm šią paskyrą ir informuojam apie tai, kas pas mus vyksta“, – pasakoja seniūnas.
Ir komentatorius, ir statybininkas
„Pavyko vienu metu būt net dviejų seniūnijų seniūnu, – vėl juokais paleidžia, užuot skundęsis našta, G. Radzevičius. – Buvau ir Veprių seniūnu, pavadavau Veprių seniūnę Dalę Urbonienę tuo laiku, kai vyko „Aniuolų sargų kermošius.“ Atlaikyti tokio masto renginį ne silpniems pečiams, bet džiaugiasi, kad prisidėjo visa bendruomenės komanda, mokykla, labai stipriai rėmė ūkininkai, Deltuvos, Dainavos kultūros namai. Seniūnas, kaip žinovas, rengė žirgų lenktynes ir pats jas komentavo.
Naujajam seniūnui jau teko ragauti ir statybininko duonos.
„Kaip tik buvo švenčiamas Dainavos kultūros namų 45 metų jubiliejus. Ta proga nudažėm pastato fasadą – patys seniūnijos darbuotojai, nieko nesamdydami, pinigų neprašydami – viską iš vidinių resursų“, – rodo nuotraukas prieš ir po remonto.
Sako, jog pastatą seniai reikėjo atnaujinti, nes turbūt visus 45 metus jo niekas nebuvo remontavęs. Per lubas bėga vanduo, sienos ištrupėję, jų plyšiuose auga krūmai.
Dalis šio 2000 kvadratinių metrų pastato avarinės būklės, ją reikia nugriaut. Kita dalis bus renovuojama.
Kasdieniai darbai
Visa tai vienkartiniai darbai, o kasdieniai – tai seniūnijos priežiūra, įvairūs reikalai, žmonių rūpesčiai.
„Paskambina žmogus ir sako: „Ačiū, kad kelią nugreideriavot, kad apirusį pastatą nugriovėt“. Nors aš nei „greideriavau“, nei pastatą grioviau, tik inicijavau nugriaut. Džiaugiuosi, kai žmonės patenkinti, nes tokia yra mūsų misija – žmonių gerove rūpintis“, – apie kasdieninius darbus pasakoja seniūnas.
O darbai labai įvairūs: laukia malkų ruošimas, sniego valymas, štai ir kelininkai, remontuodami kelio ruožą Ukmergė–Deltuva, pridarė rūpesčių. „Miestelio gatvėj daro ką nori – laukiu jų darbų pabaigos, – nepatenkintas „Panevėžio kelių“ savivale seniūnas. – Reikės išgadintus vietinius kelius susitvarkyt.“
Aistra – žirgai
Prieš tapdamas seniūnu, D. Radzevičius vadovavo individualiai įmonei, kurios veikla – kelių tiesimo darbai. Po to dar teko vadovauti ir bendro su kolega verslo įmonei. Nepaisant didelio užimtumo, užtekdavo laiko mieliausiam užsiėmimui – žirgų sportui. Daug metų įvairiose žirgų lenktynėse tarp kitų garsių ukmergiškių skambėjo Gintaro Radzevičiaus pavardė. O kaipgi dabar, tapus seniūnu – ar nenukenčia pomėgiai, kai tiek laiko užima darbas?
„Reikia klaust, ar mano darbas nenukenčia per mano pomėgius?“ – aukštyn kojom mano klausimą apverčia G. Radzevičius.
„Laiko buvo daugiau, kai dirbau savo įmonės direktoriumi. Dabar darbas yra pagrindinis rūpestis ir hobis. Bet nuvažiuot pasižiūrėt arklių – trys minutės kelio. Kai labai pavargsti, dvasinė atgaiva – žirgas. Jis toks padaras – padedi ranką ant jo nugaros ir atsigauni. Pajodinėji – ir dar smagiau. Gera balne pasėdėt… Žirgas gerai jaučia, ar raitelis bijo, ar nestresuoja. Negali negatyviai galvot, žirgas – kaip partneris, reikia vienam kitu pasitikėt.“ Nejučia G. Radzevičius įsileidžia į mieliausią sau temą – žirgus. Turi vyras ir savo ristūną, tačiau neseniai jis patyrė traumą, reikės ilgo gydymo, be to, kojos trauma žirgui išvis pavojinga. Tačiau žirgų sporto entuziastas tiki, kad dar teks palenktyniaut.
Paveldėjo iš tėvo
Galėtų dar ilgai pasakot apie žirgus vyras, bet pereina prie kitos aistros – medžioklės. „Medžioklėj, pirty ir morge – visi vienodi, – juodo humoro nevengia ir apie medžioklę, kaip dar vieną hobį, pasakoja seniūnas. – Visi juokauja, atsipalaiduoja, dalijasi įspūdžiais, aptaria trofėjus. Tik šaudymo varžybose nebedalyvauju – trūksta laiko. Laikau šunis, kuriuos mokau sekt kraujo pėdsaku. Vienas – lietuvių skalikas, kitas – Bavarijos kalnų pėdsekys. Pirmąjį padovanojo draugas, kitą gavau mirus jo šeimininkui, kai šeima nebegalėjo jo laikyt. Šis medžioklėje jau yra radęs tris žvėrelius.“
Žirgus, šunis – apskritai visus gyvūnus myli G. Radzevičius, pagal profesiją – inžinierius hidrotechnikas, bet meilę gyvūnams paveldėjęs iš tėvo, veterinarijos gydytojo. „Visą gyvenimą prie gyvulių, prie gyvūnų. Kiti vaikai, būdavo, gali žaist, o aš turiu grėbt, šieną kraut. Tada nelabai norėjau, bet dabar nieko – visko išmokau, o ką moki, ant pečių nenešiosi“, – sako vyras, džiaugdamasis, kad ir vyriausioji dukra pagal senelį pasuko medikės keliu, būsima gydytoja. Jaunėlės dukros – viena gimnazistė, kita – Deltuvos pagrindinės mokinė. Žmona darbuojasi Deltuvos pašte.
Jaučia palaikymą
Besikalbant su seniūnu, retkarčiais suskambėdavo telefonas, bet po trijų skambučių nutildavo. „Tai mano pavaduotoja atsiliepia. Jei aš užsiėmęs, visus reikalus sprendžia ji, jau tris seniūnus „pergyveno“, aš ketvirtas, tai visas sritis labai gerai išmano“, – giria pavaduotoją Genovaitę Čepulienę ir priduria, kad dirba puikiame kolektyve, susiklausiusiame, vieningame, kad be jo viso paramos ir palaikymo būtų nelengva, nes Deltuvos seniūnija – pati didžiausia rajone. Kita vertus, buvusio seniūno Salvijaus Stimburio puikus įdirbis ir dabartinė jo pagalba, patarimai vadovui taip pat labai padeda naujame darbe.
Tik pradėjęs dirbti G. Radzevičius savo kabinetą papuošė gėlėmis, tad čia jauku ir šilta ne vien fizine prasme. „Tai dovanų gavau atėjęs – nuo Deltuvos, Dainavos bendruomenės, kitų. Gėlėms čia patinka, net sienom pradėjo lipt, jau reikės kopėčias užsakyt“, – vėl juokauja seniūnas, linksmai rikiuoja darbus, užkrėsdamas gera nuotaika ir aplinkinius.
