Ukmergėje praėjusią savaitę lankėsi ir visą darbo dieną praleido šalies prezidentas Gitanas Nausėda. Tai buvo puiki proga užduoti šalies vadovui daugeliui ukmergiškių aktualių klausimų.
Ukmergėje ruošiama infrastruktūra NATO daliniui. Gyventojai turi ir nuogąstavimų, kad karo metu tapsime taikiniu, ir vilčių, kad miestui atsivers naujos galimybės. Kaip tai atsilieps vietos gyventojams?
Kaip tik tam ir dislokuojame bazes ir užsienio valstybių sąjungininkų pajėgas Lietuvoje, kad tuo taikiniu netaptume. O kalbant karine prasme, jeigu išsipildytų blogasis scenarijus, tai, kaip taisyklė, tokie daliniai, nors šiuo atveju kalbama apie logistikos padalinius, ne kovinius, juda iš savo dislokacijos vietų tam, kad patys netaptų taikiniais. Tai, bet kuriuo atveju, manau, kad Ukmergės žmonės gali būti ramūs. Darome viską, kad šalies saugumas stiprėtų. Taip pat stengiamės atkreipti sąjungininkų dėmesį, kad reikia čia dislokuoti daugiau technikos, daugiau karių, kad atgrasytume priešą. Bet kuriuo atveju gyventojų saugumas nebūtų nė trupučio pažeistas, nes tie daliniai, jeigu pradėtų pildytis blogasis scenarijus, iš karto pasitrauktų iš savo dislokacijos vietų.
Kokie konkretūs planai: kas čia bus įrengiama? Ką tai atvers Ukmergei?
Aš negaliu kalbėti apie detales. Tokių pajėgų dislokavimas suteikia didelių galimybių regiono verslo plėtrai. Tiek aptarnavimo, tiek maitinimo sektorius turėtų turėti naudos. O, kaip suprantu, verslo plėtra yra vienas iš šio regiono valdžios prioritetų. Tai kodėl nepasidžiaugti tuo, kad kitose vietose, kur dislokuoti kariai, ar tai būtų Pabradė, ar Rukla, vietos žmonės pajaučia tą pagerėjimą, ir vietos smulkusis verslas turi daugiau galimybių.
Ukmergėje vyko Nacionalinės visuotinės gynybos koordinavimo tarybos posėdis – kokius klausimus svarstėte, kokius sprendimus priėmėte?
Tai buvo antrasis šios tarybos posėdis – pirmasis vyko Vilniuje, prezidentūroje, o antrąjį mes sąmoningai organizavome Ukmergėje. Svarstėme įsitraukusių valdžios institucijų planus, susijusius su scenarijumi X – reikalingos evakuacijos, maisto rezervo paskirstymo planus. Dalyvavo ir pristatymus darė Susisiekimo ministerija, Žemės ūkio ministerija ir Vidaus reikalų ministerija. Taip pat, kadangi posėdis vyko Ukmergėje, rajono savivaldybės administracijos vadovai pristatė savivaldybės planą. Judame link to, kad įsitraukusios institucijos, kadangi šitoje taryboje dalyvauja ir verslo, ir nevyriausybinės organizacijos, galės surasti sąlyčio taškų būtent su verslo ir nevyriausybinėmis organizacijomis tam, kad galėtų dirbti efektyviau. Tai yra tiesioginis kelias link tų vėlesnių planų, kuriuos turėsime scenarijui X.
Kalbėjome ir apie komunikacijos planą: ką valdžios institucijos turėtų komunikuoti savo žmonėms, esant tam tikriems indikatoriams, pavyzdžiui krizei, kokia turėtų būti ta komunikacija. Manau, kad buvo tikrai darbingas, naudingas susitikimas. Pramonininkų konfederacijos vadovas Vidmantas Janulevičius iškėlė klausimus dėl to, kaip pramonės potencialą geriau išnaudoti gynybos pramonės reikmėms. Šioje srityje yra tam tikrų teisėkūros problemų, kurias reikia spręsti. Posėdyje dalyvavo ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, jis pristatė tam tikras teisėkūrines iniciatyvas, kurias ketina teikti tam, kad tų kliūčių įveiklinti pramonę būtų mažiau.
Laikas nuo laiko vis atgimsta iniciatyva pirmojo prezidento palaikus perlaidoti tėvynėje. Gal jūs, viešėdamas JAV, bendravote su A. Smetonos giminaičiais ir žinote jų nuomonę?
Taip, tą nuomonę žinau neakivaizdžiai – man buvo ne kartą sakyta, kad jie kategoriškai prieš tokį palaikų perkėlimą. Kadangi šiuo klausimu artimųjų valia yra šventa, valstybė negali imtis jokios iniciatyvos, prieštaraujančios jų valiai. Dėl susitikimo su prezidento palikuonimis – aš tokį pageidavimą buvau išreiškęs, tačiau kilo problemų juos rasti, su jais susisiekti, todėl mano paskutinio vizito JAV metu toks susitikimas neįvyko. Aš vis tiek neprarandu vilties, kad galbūt toks susitikimas gali įvykti ateityje ir kad galbūt kažkuriame etape mes galėsime rasti sprendimą, nes manau, kad būtų didžiai prasminga mūsų pirmojo respublikos prezidento Antano Smetonos palaikus pargabenti į Lietuvą.
Susisiekimo ministerija neseniai registravo naują Pašto įstatymo redakciją. Ja atsisakoma daugumos socialinio pobūdžio paslaugų ir Lietuvos paštą norima paversti siuntų įmone. Nutolusių vietovių gyventojai lieka atriboti nuo aktualios informacijos. Kaip vertinate šias pataisas?
Nacionalinės spaudos popierine forma mes jau beveik nebeturime, liko labai nedaug leidinių ir būtų tikrai apmaudu ir nepateisinama, jeigu prarastume regioninę spaudą. Iš tikrųjų keičiasi ne jos situacija, o šiek tiek keičiasi sprendimo būdai. Neseniai buvo įkurtas Medijų rėmimo fondas. Taip, reikia pripažinti, jis įsibėgėjo lėčiau, nei mes tikėjomės, dėl to kilo tam tikras skandalas dėl „Kultūros barų“ užsidarymo, ir teko strimgalviais ieškoti gaisro gesinimo priemonių. Grįžtant prie jūsų klausimo, paštas išnešioja pensijas, nors jam irgi nėra tokios įstatymais nustatytos prievolės. Tiesiog „Sodra“ organizuoja konkursus, jie paštui atrodo priimtini, jis juose dalyvauja, laimi, išnešioja. Lygiai tą patį gali daryti ir tas pats Medijų rėmimo fondas, kuris tikrai regioninės spaudos atžvilgiu turės tam tikrą prioritetą, bent jau mes taip įsivaizduojame. Fondas galėtų nustatyti tokias sąlygas, kad paštui būtų finansiškai patrauklu tai daryti, o jeigu paštui nebus patrauklu ir nenorės to daryti, visada rinkos ekonomikoje yra kitos tarnybos, kurios galbūt galėtų susidomėti. Aš manau, kad viskas susiveda į finansus ir konkursų organizavimo sąlygas.
Ar nebus taip, kad patys rajoniniai laikraščiai turės organizuoti tuos konkursus, ko daryti jie nelabai pajėgūs?
Visokių variantų yra, bet jei jie organizuotų konkursus, jie turėtų turėti ir finansines galimybes tą daryti, nes jeigu jie darys tą iš savo pajėgų, tai tada tikrai viskas susives į minusą ir mes matysime spartų regioninės spaudos užsidarymą. O niekas šito nenori.
Kai kurios šalys kaip Lenkija nepritaria Ukrainos grūdų importui. Su ukrainietiškais grūdais sudėtinga konkuruoti ir Lietuvos ūkininkams. Kaip siūlote derinti pagalbą Ukrainai, neskriaudžiant šalies ūkininkų?
Čia yra daug painiavos, daug klaidingos informacijos. Ukrainos grūdų Lietuvos Respublikoje yra labai nedaug. Man sako, kad tai yra viso labo 115 tūkst. tonų. Aš linkęs kritiškai vertinti tuos skaičius, bet, kai eina kalba apie milijoninius grūdų srautus, tai yra tikrai lašas jūroje. Didžiąją bėdą mes turime su rusiškais grūdais. Jų tikrai yra gerokai daugiau, tarp jų – ir tiesiog kontrabandos, t. y. falsifikuojant dokumentus atvežtų grūdų. Dėl jų mes ketiname imtis ir teisėkūrinių iniciatyvų. Iš esmės jos Seime jau yra pristatytos. Dalis Seimo narių inicijavo ir, tikiuosi, jeigu jos bus patvirtintos, mes kovosime teisinėmis priemonėmis prieš rusiškų grūdų patekimą į mūsų rinką. O ukrainietiški grūdai galbūt daugiau yra problema Lenkijoje, kur didesnės apimtys. Bet šiuo atveju mes neturime būti veidmainiški – iš televizijos ekranų kalbėti apie paramą Ukrainai, o, kita vertus, daryti žingsnius, kurie Ukrainai nukirstų galimybes užsidirbti jiems šiuo metu taip reikalingus pinigus.
Dalis gyventojų kartais skundžiasi, kad, renkant pinigus ukrainiečiams, pamirštama, jog ir pas mus yra skurstančiųjų.
Tokiems žmonėms aš pasiūlyčiau ekskursijas į Ukrainą. Aš pats Ukrainoje buvau šešis ar septynis kartus karo metu ir mačiau sugriautus miestus, žmones, likusius be pastogės, be vandens, be elektros – tai tikrai yra tragedija. Mes tikrai nepamiršome mūsų žmonių, ir pensijas stengiamės didinti, ir spręsti jų kasdienes problemas – darome tai pagal valstybės galimybes. Bet, jeigu žmonės patys mato, kad iš savo finansinių išteklių jie negali remti Ukrainos, žinoma, jie gali pasirinkti tą kelią, kai tam tikslui neaukoja, nes jiems patiems trūksta. Bet priešpriešinti mūsų žmonių ir Ukrainos žmonių padėtį būtų nelabai moralu, mano nuomone, nes tai yra visiškai nepalyginami dalykai. Ukraina yra susidūrusi su baisiai nuožmiu priešininku, kuris neturi jokių moralinių skrupulų, prievartauja moteris, grobia vaikus. Tai yra visiškai nepalyginami dalykai.
Kokią svarbiausią žinią atvežėte ukmergiškiams ir ką išsivešite iš šio rajono – kokią problematiką ar kokių gerų pavyzdžių?
Noriu pamatyti, kaip žmonės gyvena, noriu pasidžiaugti jų laimėjimais, matyti, žinoma, ir problemas, kurios, kaip ir visose kitose savivaldybėse, egzistuoja. Tai pirmiausia – kelių būkė. Ką galėtume padaryti be papildomų finansinių injekcijų, galbūt šiek tiek decentralizuoti kelių tvarkymo klausimus. Turime parengę tam tikrą iniciatyvą, kurią dabar deriname su Lietuvos savivaldybių asociacija, kaip dalį ir pinigų, ir atsakomybių už dalį kelių perduoti į savivaldybių lygį.
Man įdomu, kaip vyksta sveikatos apsaugos sistemos reforma, nes ji tikrai yra kontraversiška, sukelia ir gerų, ir blogų pavyzdžių, kokia švietimo būklė, tūkstantmečio mokyklų kūrimas, gimnazijų galimas uždarymas. Kaip suprantu, rajono valdžia stengiasi išsaugoti tas mokyklas, kurios dar yra, ieškodama tam tikrų kūrybiškų sprendimų. Aš manau, kad mes turime orientuotis ne tik į kiekybinius mokyklų tinklo rodiklius, kaip mokinių skaičius klasėje arba bendras mokinių skaičius mokykloje, bet ir į kokybinius kriterijus. Kartais būna taip, kad nedidelė mokykla rengia mokinius visai neblogai ir nėra prasmės jos uždarinėti. Kai kalbame apie labiau nutolusius regionus, dažnai mokykla yra vienintelis kultūros židinys tame miestelyje ar kaimelyje. O iš gerųjų pavyzdžių – šiandien susitikau su labai įdomia Žemaitkiemio bendruomene – nedidele bendruomene, bet šitiek visokiausių veiklų vykdo, šitiek visokiausių įdomių projektų galvoj verda. Eilinį kartą įsitikinau, kuomet yra bendruomenės lyderis, užsikuria visas veiksmas, ir visa bendruomenė, jos žmonės noriai dalyvauja visose iniciatyvose. Tiktai kartais galbūt trūksta to pirmojo postūmio, to vieno lyderio, kuris skatintų atsiplėšti nuo televizoriaus ir imtis bendrų veiklų, kurios po to visiems suteikia tiek džiaugsmo ir malonumo. Tai toks iš šviesesnių ir optimistiškesnių mano potyrių šiandien.
Desovietizacijos komisija Ukmergėje esantį partizanui Juozui Krikštaponiui skirtą paminklą pripažino kaip propaguojantį totalitarinius, autoritarinius režimus ir paragino rajono savivaldybę pašalinti bareljefą su užrašais. Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Lietuvos laisvės kovos sąjūdis kreipėsi į teismą. Paminklas tebestovi. Kokia būtų jūsų įžvalga dėl šio paminklo?
Kadangi turime dvi viena kitai prieštaraujančias puses, aš kaip tik ir norėčiau nepasakyti savo nuomonės, kadangi teismo proceso metu, jeigu aš tą darysiu, tai bus vertinama, kaip mano kišimasis į teismo sprendimą. Aš manau, kad pozicija palaukti teismo sprendimo yra teisinga, nes tam tikra prasme teismo sprendimas įvertins ir istorinį aspektą bei padės tašką šitoje istorijoje. Tada jau pagal teismo sprendimą mes galėsime, juo remdamiesi, daryti kitus žingsnius. Tai savivaldybė yra numačiusi, todėl šiuo metu nebeaitrinkime situacijos, palaukime teismo sprendimo, o tada automatiškai seks kiti sprendimai.
Kalbino Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
