Ukmergiškis Vigimantas Girnys praėjusią savaitę namo sugrįžo po ypatingo žygio. Drauge su dar trimis ekspedicijos „Lapteviečių pėdomis“ dalyviais Sibiro taiga jis įveikė 600 kilometrų.
Ekspedicijos „Lapteviečių pėdomis“ tikslas buvo pagerbti tremtinių atminimą, apsilankyti trėmimų vietose ir sutvarkyti atminimo paminklus Tit-Arų saloje.
Keturi žygeiviai – Gediminas Andriukaitis, Darius Vilkišius, Vigimantas Girnys ir Viktoras Šiurgotas kirto negyvenamus Verchojansko kalnagūbrio slėnius ir aplankė vieną iš užmirštų Lietuvos gyventojų tremties vietų – Kiusiūro kaimą.
Pasiekę Tit-Arų salą vyrai rankomis sunešė apie 20 tonų smėlio, kuriuo sutvirtino 1989-aisiais metais mūsų tautiečių pastatytą paminklą.
Tremtinių pėdomis
Vienas iš ekspedicijos ketverto dalyvių V. Girnys, ukmergiškis, trijų vaikų tėtis, pasakojo įvairiais žygiais ir kelionėmis užsikrėtęs jau labai seniai. Keliauja pėsčiomis, kopia į kalnus, dalyvauja dviračių, baidarių žygiuose.
Vis dėlto šį žygį, trukusį daugiau kaip mėnesį, vadina itin sudėtingu ir išskirtiniu.
Didžioji dalis maršruto driekėsi per negyvenamus ir žmonių nelankomus Verchojansko kalnagūbrio slėnius. Paskutinė ekspedicija šiose vietose vyko 1985-aisiais metais, tad žygeiviai galėjo pasikliauti tik vienas kitu ir savo gebėjimais.
Kirsdami Verchojansko kalnagūbrį ir pereidami iš Janos upės į Leną, žygeiviai simboliškai sujungė dvi „tremties upes“, taip pagerbdami tremtinių atminimą. Šiemet rugpjūtį sukanka 75-eri metai, kai 1941 m. birželį iš Lietuvos išvežti žmonės buvo išlaipinti Lenos deltos salose, prie Laptevų jūros – amžino įšalo žemėje.
Ekspedicijos dalyviai tvirtina norėję išbandyti save tokiomis sąlygomis, kurias patyrė mūsų tremtiniai lapteviečiai.
Jokių turistų nemačiusiame krašte žygeiviai sulaukė daug pagalbos iš vietinių gyventojų, bendravo su tremtinių vaikais, su tais, kurie dar prisimena, kaip kūrėsi ir gyveno čia per prievartą atvežti lietuviai.
Keliavo pėsčiomis
V. Girnys pasakojo, kad įveikti 600 kilometrų per Andų kalnyną buvo didžiulis iššūkis. Teko keliauti pėsčiomis per pelkynus, kalnynus, samanynus, be kelių ir takelių, žmogaus kojos nemačiusiomis vietomis.
Daug kelio ėjo avėdami guminius batus. Per dieną neretai įveikdavo iki 18 kilometrų. Sausesnes vietas kelionei įsibėgėjus sugebėdavo atpažinti pagal augalus ir jų žiedų spalvą. Tarkim mato vienos spalvos žiedais padengtą kilimą ir žino, kad tai šlapynė, ją geriau apeiti.
Oro temperatūra liepos pradžioje prasidėjus kelionei buvo labai įvairi. Siekė ir iki 25, ir net iki 35 laipsnių, vėliau – vos 5 laipsnius. Oras buvo labai drėgnas, atšiaurus, vėjuotas, dažnai lietingas. Naktimis temperatūra nukrisdavo ir iki minusinės.
Ant pečių – 40 kilogramų
Kiek žmonių sutiko per beveik mėnesį pėsčiomis trukusį žygį? Vieninteliai sutikti žmonės, pasak pašnekovo, buvo elnių augintojai, kurie labai stebėjosi ekspedicijos dalyviais ir tikino, kad tai – pirmieji per tris dešimtmečius šiose vietose jų sutikti pakeleiviai.
Kiekvienam ekspedicijos dalyviui teko nešti didžiulį – 40 kilogramų sveriantį bagažą. Tarp gabenamų daiktų – palapinė, miegmaišiai, saulės kolektoriai, fotoaparatai, skystas kuras, pripučiama valtis ir kt.
Gabenamo maisto kiekis tokioje kelionėje yra ribotas ir griežtai apskaičiuotas – dienai 450 gramų. Tad sako teko kęsti ir alkį. Nors badavimo to nepavadintų, Vigimantas sako maisto stoką juto. Bandymai patiems susižvejoti žuvies bent jau kelionės pradžioje ne visada buvo sėkmingi, uogos dar nebuvo prinokusios. Tiesa, maisto racioną žygeiviai paįvairindavo rastais grybais.
Visą didžiąją kelionės dalį keturi vyrai nakvodavo palapinėje. Tik 24-ąją dieną, jau pasiekus Kiusiūro kaimą, jiems buvo pasiūlyta apsistoti pastate.
Vigimantas džiaugiasi, kad traumų, nelaimių ir ligų jiems pavyko išvengti. Nuo įvairių negalavimų nešėsi nemažai vaistų. Apsaugai nuo laukinių gyvūnų – jokio ginklo, tik du dujų balionėliai ir garsinės petardos. Ginklas sako būtų ir per brangus, ir per sunkus nešti.
Pasakojo, kad teko sutikti ir lokį. Laimei jis nebuvo piktas.
Negyvenamose platybėse keliavę ekspedicijos dalyviai dėl pagalbos nelaimės atveju buvo iš anksto susitarę – apie kelionę informavo Rusijos ministeriją, atsakingą už ypatingus atvejus ir gelbėjimo darbus. Rusijos gelbėtojai buvo pažadėję, kad atvyks pas lietuvius, jei sulauks pagalbos šauksmo ar negavę sutartos kas antrą dieną jiems siųstos žinutės.
Labai skirtingi
Visi keturi „Lapteviečių pėdomis“ keliavę lietuviai savo gyvenime dirba labai skirtingus darbus. Vigimantas Girnys dirba staliumi Vilniuje įsikūrusioje statybos įmonėje „Statmūra“.
Darius Vilkišius dirba apšvietimo projektavimo srityje, Viktoras Šiurgotas – kompiuterijos specialistas.
Gediminas Andriukaitis vadovauja įmonei „Nepatogus kinas“. Jis ir buvo šios ekspedicijos sumanytojas ir organizatorius, siekęs aplankyti savo tėčio tremtinių sūnaus europarlamentaro Vytenio Andriukaičio gimtinę Sibire.
Kaip keturis vyrus likimas suvedė į šią neįtikėtiną kelionę? Vigimantas sako, kad jokio atsitiktinumo čia nebuvę – visi keturi yra seni pažįstami, visiems teko dalyvauti įvairiuose žygiuose, keliavo ir su šeimomis.
„Kai pernai pavasarį sužinojau, kad Gediminas organizuoja rimtą ekspediciją iš karto pasakiau kad norėčiau joje dalyvauti“, – sako Vigimantas. Prisipažįsta tada dar nežinojęs, kokio sudėtingumo bus tas žygis.
Ukmergiškis pasakojo, kad fizinės jėgos, ištvermės reikalaujančius žygius pamėgę žmonės iš visos Lietuvos palaiko ryšį.
Maždaug 50 žmonių kiekvieną rudenį susitinka pasidalinti savo patirtimi, įspūdžiais ir, žinoma, drauge surengia žygį po Lietuvą.
Būtent tokių susitikimų metu neretai užsimezga tvirtos pažintys, susiburia keliautojų komandos.
Atostogų neužtenka
43 metų ukmergiškis sako, kad jam keliaujant po pasaulio šalis yra tekę patirti labai įvairių, sudėtingų, nepakartojamų išbandymų.
Vyras pasakojo tik į labai sudėtingus žygius keliaujantis be šeimos. Į lengvesnius išsiruošia su visa šeima – žmona Inga, dukromis Rūta ir Ieva, sūnumi Ąžuolu.
Ar užtenka kelionėms kasmetinių atostogų darbe? Juokiasi, kad tikrai ne visada. Laimei darbdavys yra supratingas ir suteikia tokią galimybę. „Kai darbinausi sakiau, kokia mano situacija“, – juokauja pašnekovas, jau planuojantis naujas keliones. Dabar norėtų išbandyti katamaranus kalnų upių slenksčiais.
Sulaukė ir paramos
Ekspedicija „Lapteviečių pėdomis“ sulaukė finansinės paramos iš Lietuvos kultūros tarybos. Taip pat kelionę rėmė turistinės įrangos platintojas „Montis magia“ bei Kembridžo universiteto poliarinių tyrimų institutas.
Vigimantas pasakojo, kad brangiausiai kainavo kelionės įranga ir bilietai. Ekspediciją rėmė Ukmergės įmonė UAB „SMD“ ir Liaušiuose įsikūrusi įmonė UAB „Highlife“.
Prie brangios, sunkios, ilgos ir sudėtingos patriotinės kelionės, žinoma, teko prisidėti ir patiems žygeiviams. Kiekvienam ji kainavo apie 1000 eurų.
Apie tremtinius, išgyvenusius atšiaurų Lenos deltos ir Laptevų jūros klimatą, bei apie ekspediciją „Lapteviečių pėdomis“ šiuo metu kuriamas dokumentinis multimedijų pasakojimas. Jį rengia šiuolaikinių medijų žurnalistikos agentūra „Nanook“.
Šios kelionės įspūdžius planuojama pristatyti ir Ukmergėje.
Reklama: https://venera.travel/
