Ukmergės kraštotyros muziejaus kiemelyje kvepėjo žolynų arbata, šviežiu medumi, skambėjo liaudiška muzika. Artėjant Joninėms – vaistažolių rinkimo metui, čia vyko popietė „Dėl žalio žolyno“.
Ligita JUODVALKIENĖ
Autorės nuotr. Žolininkė iš Veprių Rasa Šimonienė dosniai dalijosi savo žiniomis apie vaistažoles bei prieskonius.
Renginį organizavo Ukmergės kraštotyros muziejaus darbuotojai kartu su Ukmergės sveikuolių klubu. Į jį sugužėjo tie, kurie domisi liaudies papročiais, tradicijomis.
Susirinkusiuosius pasveikinusi ir popietės dalyvius pristačiusi renginio vedėja Birutė Gudeliauskienė žodį perdavė žolininkei Rasai Šimonienei. Vepriuose gyvenanti moteris – tikra vaistažolių žinovė. Ji ne tik savo kasdienybę sieja su žolėmis, bet ir besidomintiems jomis negaili patarimų.
Moteris kukliai savęs žolininke nevadina – sako, kad visi kaimo žmonės pažįsta daugelį žolynų, žino jų gydomąsias savybes bei naudoja susirgę ar jomis gardina valgį. Nuo seno iš lūpų į lūpas eina receptai įvairių žolių mišinių, gydančių ligas ar palengvinančių jų eigą.
Tačiau sutikime, kad tikrai ne kiekvieno iš mūsų namuose ar palėpėse džiūna daugiau kaip šimto pavadinimų daržo, gėlyno, pievos bei miško augalų, turinčių stebuklingų gydymo galių.
Artėjant Joninėms Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos mokiniai ir mokytojai pynė vainikus.
O jos namuose būtent taip ir yra – kiekviena tuščia namo kertelė išnaudojama žolynų džiovinimui. Išdžiūvusios žolės tvarkingai suberiamos į drobinius maišelius. Savo gerąją energiją paskleidžia garuojančios arbatos puodelyje…
Žolininkė paragino domėtis gydomosiomis vaistažolių savybėmis, nes dažnai nemalonių ligos simptomų galima išvengti ir be tabletės. Ji pasakojo apie tai, kaip pasiruošti surinktą medžiagą džiovinimui, kur ir kaip geriausia džiovinti vaistažoles.
R. Šimonienė ne tik supažindino su įvairiomis vaistažolėmis, parodė, kaip atrodo žalia ar džiovinta augalo šakelė, jo žiedas, bet ir papasakojo apie jų gydomąsias savybes.
Nors sakoma, kad visas vaistažoles geriausia rinkti per Jonines, žolininkė sako, jog yra daugybė žolynų, kurie pražysta tik vasaros pabaigoje.
Beveik visi pažįstame ir sunegalavę naudojame populiariausias – liepžiedžius, čiobrelius, ramunėles, mėtų, žemuogių, aviečių lapus, kmynų sėklas. Dažnas vasarą būdami gamtoje pasiskabome jonažolės šakelių. Į šluotelę surišta ir išdžiovinta žolė žiemą tikrai pravers – ne veltui liaudyje ji vadinama žole nuo 99 ligų.
Daugeliui iš susirinkusiųjų buvo nemaža naujiena, kad sukarščiavus aspiriną galima pakeisti vingiorykštės arbata.
Lietuvišku ginkmedžiu pelnytai vadinamas lazdynas. Tiems, kas nori pagerinti kraujotaką ir išsaugoti gerą atmintį, reiktų prisiskinti lazdyno lapų.
Pakrūminės bajorės gydo širdies ir kraujotakos sistemos, inkstų ir šlapimo pūslės ligas.
Miškuose augantis viržis naudojamas inkstų, šlapimtakių, šlapimo pūslės ligoms gydyti. Žydinčių ūglių antpilas turi sutraukiamųjų savybių, skatina prakaito skyrimąsi, valo organizmą, palengvina atsikosėjimą, veikia kaip švelnūs raminamieji ir sutraukia kraujagysles.
Renginio metu skambėjo muzika. Liaudies dainas atliko Kristina ir Egidijus Daruliai, Ukmergės kultūros centro folkloro ansamblis „Pyniava“.
Muziejaus kiemelis kvepėjo ne tik žolynais, bet ir šiųmečiu medumi. Juo prekiavo bei ragauti užsitepus ant agurko siūlė bitininkas Vytautas Markauskas.
Kokia žolynų šventė be vainikų? Jais pasirūpino Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos moksleiviai. Jie, padedami mokytojų – papildomo ugdymo organizatorės Danguolės Griguolienės bei floristikos profesijos mokytojos Jūratės Mišinienės, pynė vainikus, iš augalų žiedų bei lapų pagamino floristinį kilimą.
Susirinkusieji ragavo rėmėjų – UAB „Rokiškio sūris“ vaišių. Už paramą muziejaus darbuotojai dėkoja Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvo direktorei Angelei Andrikonienei.