Deltuvos miestelis kiekvieną vasarą sulaukia daugybės kariūnų, kurie čia įsirengia stovyklas, blizgina kovos įrankius ir rengiasi susirėmimui. Tradiciniame Vilkmergės mūšyje, kurį šeštadienį atkartojo įvairių karo istorijos klubų nariai, vėl žvangėjo ginklai, o parako dūmų gaubiamame kovos lauke krito sužeistieji.
Vaidotė ŠANTARIENĖ
Autorės nuotr. Deltuvos žemėse atgimė istorija.
Istorikai 1812-ųjų birželio 28 dieną Deltuvos žemėse įvykusį Prancūzijos ir Rusijos kariuomenių mūšį vadina reikšmingomis kautynėmis. Didžiojo imperatoriaus Napoleono Bonaparto ketinimai sunaikinti rusų kariškius nepavyko – jų pajėgos sėkmingai atsitraukė ir persikėlė per Šventosios upę.
Kariūnų žirgai pripratinti prie karščio ir patrankų garsų…
Vilkmergės mūšio inscenizacijoje šiemet dalyvavo Ukmergės, Kauno, Klaipėdos karo istorijos klubų nariai, atvyko svečių iš Latvijos bei Lenkijos – sulaukta apie 130 dalyvių. Šeštadienį savo viešnagę Ukmergėje, iš vakaro įsikūrę stovyklas Deltuvoje, jie pradėjo kariniu paradu miesto gatvėmis. Buvo galima apžiūrėti iškilmingai išsirikiavusius pulkus, pakeltos vėliavos. Vėliau kariškiai išsirengė į Deltuvą.
Susidomėjusiųjų renginiu nestigo.
Programoje buvo numatytas žygiavimas iš Ukmergės į mūšio vietą, tačiau organizatorių planus sujaukė alinanti kaitra. „Renginio išvakarėse bandėm su keletu vienminčių eidami iš Veprių pasiekti Deltuvą. Tačiau su tokia apranga beprotiškame karštyje gali atsidurti šalia mirties, – pasakojo Julius Zareckas, vienas 1-ojo LDK Didžiojo Etmono pėstininkų regimento kariūnų. – Žygis būtų nuostabus dalykas, deja, gamtos sąlygos neleido.“
Kariškių susirėmimas – tik kovos inscenizacija.
Šiemet mūšyje sulaukta kiek mažiau karo istorijos aistruolių nei įprastai. Ne visi spėjo atsikvėpti po Kaune prieš kelias savaites praūžusio tarptautinio gyvosios istorijos festivalio. Keletą dienų vykusiame didžiuliame renginyje, skirtame Napoleono kariuomenės persikėlimo per Nemuną 200 metų jubiliejui, „kovėsi“ apie 1000 kareivių iš daugelio šalių.
Karštis praretino ir Deltuvos mūšio žiūrovų gretas. Ilgasis savaitgalis, anot organizatorių, daugelį „išvijo“ į sodus, prie ežerų. Tačiau stebėti mūšio kai kurie specialiai atvyko net iš Žemaitijos, o tarp susidomėjusiųjų buvo galima sutikti ir svečių iš užsienio.
Kova ir karštis išsekino visas jėgas.
Kuo Vilkmergės mūšis ypatingas patiems dalyviams, pasišovusiems kuo vaizdingiau atkartoti ano meto įvykius? „Sugrįžti du šimtus metų atgal visiškai tiksliai neįmanoma, tačiau mes sukuriam tam tikrą laiko mašiną, – sako J. Zareckas. – Atkuriam istoriją ir pateikiam vaizdą, kuris buvo prieš tiek laiko.“
Atvykusieji turėjo galimybę pasivaikščioti po pulkų stovyklas, pamatyti kariškių buitį, apžiūrėti ginklus ir netgi juos išbandyti.