„Murkiančioje“ kolekcijoje – per du šimtus katinėlių

Uk­mer­giš­kės Ra­sos An­dra­šiū­nie­nės na­muo­se – dau­giau kaip du šim­tai ka­ti­nų. Ta­čiau tik du iš jų ga­li lais­vai vaikš­čio­ti po kam­ba­rius ir po­il­siui pa­si­rink­ti mie­liau­sią sau ker­te­lę. Vi­si ki­ti – gau­sios jos ko­lek­ci­jos eks­po­na­tai. Kiek­vie­nas iš jų tu­ri sa­vo is­to­ri­ją, o kai ku­rie – net var­dus.

Jau ke­lio­li­ka me­tų Ra­sa ko­lek­cio­nuo­ja sta­tu­lė­les, su­ve­ny­rus, ki­to­kius da­ly­kė­lius, su­si­ju­sius su šio na­mi­nio gy­vū­no at­vaiz­du. Ne­sle­pia, kad rink­ti daik­tus vie­na te­ma­ti­ka reiš­kia dau­giau nei tie­siog kaup­ti. Ko­lek­cio­nuo­ja­mų daik­tų pa­skir­tis yra ki­to­kia.

Prie jų rei­kia nuo­lat lies­tis – kar­tas nuo kar­to iš nau­jo ap­žiū­rė­ti, pri­si­me­nant jų įsi­gi­ji­mo ap­lin­ky­bes ar­ba juos do­va­no­ju­sius žmo­nes. Kad ir dul­kes nu­va­ly­ti nuo ke­lių šim­tų įvai­raus dy­džio ir for­mų sta­tu­lė­lių – tik­rai ne­men­kas sa­vait­ga­lio dar­bas.  

At­ke­liau­ja iš už­sie­nio

Ka­ti­nė­liai pas ko­lek­ci­nin­kę at­ke­lia­vo iš Suo­mi­jos, Nor­ve­gi­jos, Vo­kie­ti­jos, Aust­ri­jos, Bel­gi­jos, Tu­ni­so, Egip­to. Juos Ra­sa įsi­gy­ja ke­liau­da­ma ar­ba iš sve­čių kraš­tų lauk­tu­vių par­ve­ža drau­gai, gi­mi­nai­čiai.

Pa­šne­ko­vė juo­kau­ja, kad Nor­ve­gi­jo­je gy­ve­nan­tis sū­nus Dei­vi­das tuoj Lie­tu­vo­je „ap­gy­ven­dins“ vi­sus tos ša­lies ka­ti­nus. Ir dėl do­va­nos gim­ta­die­nio pro­ga nie­kam suk­ti gal­vos ne­rei­kia. „Vi­si ži­no, kad iš­pa­ka­vu­si ir pa­ma­čiu­si ka­ti­ną lik­siu la­bai pa­ten­kin­ta“, – sa­ko ji.

Ne­pra­ei­na ra­mi Ra­sa ir pro sen­daik­čių tur­ge­lius. Gal akys už­klius už čia „tu­pin­čio“ mie­lo pa­da­rė­lio, pa­si­slė­pu­sio už ko­kios žva­ki­dės, va­zos ar puo­de­lio? Dau­gy­bę eks­po­na­tų mo­te­ris įsi­gy­ja mu­gė­se – džiau­gia­si, kad ama­ti­nin­kai šiam gy­vū­nui ski­ria iš­skir­ti­nį dė­me­sį.

Daž­niau­siai lie­tu­viš­ki ka­ti­nė­liai ga­mi­na­mi iš me­džio, ke­ra­mi­kos, kai­lio, gin­ta­ro. Iš mu­gės pre­kei­vių įsi­gi­jo ir ša­mo­ti­nę gy­vū­no for­mos gė­li­nę.

„Tik­rai ne­bū­čiau su­si­pra­tu­si, kad iš to­kios pat me­džia­gos ga­mi­na­mos ir ply­tos, jei par­da­vė­jas ne­bū­tų pa­aiš­ki­nęs“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Len­ty­nė­lė­se iš­di­džiai nu­ga­ras rie­čia por­ce­lia­ni­niai, kriš­to­li­niai, stik­li­niai. Čia pat tu­pi me­ta­li­niai, ak­me­ni­niai, pa­ga­min­ti iš odos. Vie­nas – iš tik­rų tik­riau­sių mar­ci­pa­nų. Nu­si­pir­ko jį Aust­ri­jo­je, fir­mi­nė­je mar­ci­pa­nų par­duo­tu­vė­lė­je ir, aiš­ku, ska­nės­to ne­su­val­gė…

Kai­nos – kos­mi­nės

An­dra­šiū­nie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad jos po­mė­gis nė­ra iš­skir­ti­nis – ka­ti­nė­liai daug kam mie­li. Tiek už­sie­ny­je, tiek Lie­tu­vo­je ne­ra­si su­ve­ny­rų par­duo­tu­vė­lės, ku­rio­je ne­ap­tik­tum šio ūso­riaus. Pa­pras­tai iš jų uk­mer­giš­kė iš­ei­na su pir­ki­niu.

Tie­sa, vie­no­je par­duo­tu­vė­je te­ko tik sei­lę pa­var­vin­ti.

Vaikš­ti­nė­jan­čiai po Vie­nos se­na­mies­tį Ra­sai „ke­lią pas­to­jo“ iš­skir­ti­nė su­ve­ny­rų par­duo­tu­vės vit­ri­na. Jo­je – vien ka­ti­nai.

Ta­čiau žvilg­te­rė­ju­si į kai­nas ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti: por­ce­lia­ni­nių, kriš­to­li­nių ka­ti­nų sta­tu­lė­lės kai­na­vo nuo 100 iki 500 eu­rų.

„Nu­si­vy­liau, kad ne­įper­ku, bet pas­kui ra­dau pliu­sų. Va­di­na­si, šie gy­vū­nai tu­ri daug „ger­bė­jų“, jei jau tiek kai­nuo­ja“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vė. Vit­ri­ną ji nu­fo­tog­ra­fa­vo – bent jau nuo­trau­ka ko­lek­ci­ją pa­pil­dė.

Ne­ma­žai uk­mer­giš­kės eks­po­na­tų – funk­cio­na­lūs, bui­ty­je nau­do­ja­mi daik­tai. Ka­ti­nė­lis ga­li tar­nau­ti kaip žva­ki­dė, po­pie­riaus lai­kik­lis, kny­gų at­ra­ma, tau­pyk­lė, pieš­tu­ki­nė, prie­sko­ni­nė, laik­ro­dis ar net bu­te­liu­kas su prau­si­mo­si prie­mo­ne.

Ze­fy­ro pa­sau­ly­je – ty­la

Eks­po­na­tai R. An­dra­šiū­nie­nės na­muo­se ne­at­si­ra­do vie­ną die­ną ėmus ir nu­spren­dus ko­lek­cio­nuo­ti ka­ti­nus.

„Man ka­ti­nas – pats gra­žiau­sias, pro­tin­giau­sias ir sa­va­ran­kiš­kiau­sias gy­vū­nas. Ža­vi tai, kad jis tar­si yra nuo se­no­vės žmo­gaus pri­jau­kin­tas, bet taip iki ga­lo ir ne­pa­klu­so žmo­nių įno­riams – gy­ve­na taip, kaip no­ri“, – svars­to Ra­sa.

Jos na­muo­se šiuo me­tu siau­čia Mei­no meš­kė­nų veis­lės Ta­ra ir, kaip juo­kau­ja šei­mi­nin­kė, al­bi­no­sų „veis­lės“ Ze­fy­ras. Ta­ra – sū­naus do­va­na, o Ze­fy­ras į na­mus at­ke­lia­vo iš prie­glau­dos. Par­si­ne­šu­si ma­žy­lį, tik ki­tą die­ną su­pra­to, kad snie­go bal­tu­mo gra­žuo­lis – vi­siš­kai kur­čias.

Mo­te­ris ti­ki­na, jog pro­ble­mos tai ne­ke­lia – tie­siog te­ko su­pras­ti, kad šau­kia­mas ne­at­eis: teks nu­ei­ti į ki­tą kam­ba­rį ir jį at­si­ves­ti.

Gy­vū­nas – ne vien­kar­ti­nė už­gai­da

Šie au­gin­ti­niai – ne vie­nin­te­liai, ku­riais kar­tu su vy­ru Rim­vy­du rū­pi­na­si Ra­sa. So­dų ben­dri­jos na­me­ly­je dar gy­ve­na „ke­tu­rių as­me­nų“ šei­my­nė­lė. Kas­die­ni­nė pa­rei­ga – juos pa­šer­ti. Au­gin­ti­niai už dė­me­sį at­si­dė­ko­ja su­neš­da­mi vi­sas tą­dien pa­gau­tas pe­les ir su­gul­do prie­šais šei­mi­nin­kus.

„Gy­vū­ną pri­glau­di ne vie­nai die­nai, ne mė­ne­siui ir net ne vie­niems me­tams. Jis į ta­vo gy­ve­ni­mą at­ei­na il­gam ir rei­kia apie tai ge­rai pa­gal­vo­ti“, – svars­to Ra­sa.

Kad ne­nu­tik­tų, kaip Ki­to­nui, ku­rį be ūsų ir dan­tų par­si­ve­žė iš so­do – glaus­tė­si pa­lei na­me­lį at­kly­dęs rai­niu­kas. Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas, pas ku­rį nu­ga­be­no ne­lai­mė­lį, diag­no­za­vo: dan­tys iš­kri­to nuo pa­ro­don­to­zės, ku­ri iš­si­vys­tė dėl il­ga­lai­kio ba­da­vi­mo. Na­mi­nis ka­ti­nė­lis, ku­riuo grei­čiau­siai kas nors at­si­kra­tė, pats taip ir ne­iš­mo­ko su­si­ras­ti mais­to.

„Na­mo par­si­ve­žus iš kar­to ta­po aiš­ku, kad jis bu­vęs na­mi­nu­kas – ži­no­jo, kaip bu­te elg­tis, kur sa­vo rei­ka­lus at­lik­ti“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Po tru­pu­tį at­si­ga­vo, atau­go ūsai. Nors ir be dan­tų, bet įgu­do ės­ti vis­ką – ko­šių vir­ti tik­rai ne­rei­kė­jo. Kad ir „ki­toks“ nei ki­ti ka­ti­nai, Ki­to­nas iš­gy­ve­no An­dra­šiū­nų na­muo­se 9-erius me­tus.