Mu­gė­je ne­trū­ko nei links­my­bių, nei vai­šių

Sek­ma­die­nį mies­to cen­tre skam­bė­jo mu­zi­ka, kle­gė­jo mies­te­lė­nai, kve­pė­jo lau­žo dū­mu. Nors tra­di­ci­nė ru­dens mu­gė bu­vo ge­ro­kai kuk­les­nė nei anks­tes­niais me­tais, jo­je ne­trū­ko nei links­my­bių, nei vai­šių.

Uk­mer­gė­je jau be­maž de­šimt me­tų kiek­vie­ną pa­va­sa­rį ren­gia­ma tra­di­ci­nė Mies­to, o ru­de­nį – Der­liaus šven­tė. Sun­kme­tis pri­ge­si­no šias tra­di­ci­jas. Šie­met ge­ro­kai kuk­les­nė bu­vo Mies­to šven­tė, ki­to­kia nei įpras­tai dau­ge­liui pa­si­ro­dė ir sek­ma­die­nį vy­ku­si ru­dens mu­gė.

Mu­gės da­ly­viai tu­rė­jo pro­gos pa­mik­lin­ti ko­jas ir pa­si­mo­ky­ti liau­dies šo­kių.

Dė­die­ny­tė ir Ago­čiu­kė vi­sus vai­ši­no gar­džia ko­pūs­tie­ne.
Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.

Šie­met čia ne­bu­vo tra­di­ci­nių se­niū­ni­jų kie­me­lių, vi­lio­ju­sių ru­dens gė­ry­bė­mis bei ska­niais mais­to ir gė­ri­mų kva­pais. Kai ku­rie se­niū­nai pri­si­pa­ži­no, kad tų kie­me­lių ren­gi­mas – tik­ras gal­vos skaus­mas: pi­ni­gų ska­nės­tams nė­ra, o puo­tą iš­kel­ti pri­va­lai. Ne­bu­vo la­bai pa­ten­kin­ti ir ei­li­niai mies­te­lė­nai – jau­tė­si lyg ant­ra­rū­šiai. „Po­nų de­le­ga­ci­jas, bū­da­vo, kie­me­liuo­se gir­do ir vai­ši­na, o pa­pras­tų bo­bu­čių ne­įlei­džia“, – da­li­no­si min­ti­mis vie­na pa­gy­ve­nu­si po­nia.

Šie­met ru­de­ni­nė­je mu­gė­je vis­kas bu­vo ki­taip. Kie­me­lius įsi­ren­gė tik tie, kas to no­rė­jo, o vai­šės vi­siems bu­vo nors ir kuk­lios, bet – vie­no­dos.

Nuo pu­sės aš­tun­tos ry­to prie kul­tū­ros cen­tro už­de­gus lau­žą ant jo bu­vo už­kel­tas mil­ži­niš­kas ka­ti­las. Dė­die­ny­tė ir Ago­čiu­kė – Ra­sa Grau­ži­nie­nė ir Vil­ma Mu­le­vi­čiū­tė ja­me iš­vi­rė apie 50 lit­rų dar­žo­vių sriu­bos. Ko­pūs­tus, bul­ves, mor­kas ir mė­sos šven­tės ren­gė­joms pa­do­va­no­jo ra­jo­no ūki­nin­kai. La­bai gar­džios sriu­bos už­te­ko vi­siems.

„Iš pra­džių pla­na­vom kruo­pie­nę vir­ti, bet pa­gal­vo­jom – kruo­pos, nors ir ne­bran­gios, bet jas pirk­ti rei­kės, o čia vis­ką ga­vom do­va­nų“, – džiau­gė­si tau­piai mi­nią žmo­nių pa­vai­ši­nu­si Dė­die­ny­tė.

Kas no­rė­jo stip­riau už­kąs­ti, už ke­lis li­tus ga­lė­jo nu­si­pirk­ti tau­jė­niš­kių ūki­nin­kų Ely­tės ir Sau­liaus Gal­vo­nų ka­ti­le iš­šu­tu­sios žir­nie­nės ir ne­įpras­to sko­nio ba­lan­dė­lių su tar­kių įda­ru. Pa­si­stip­ri­nę uk­mer­giš­kiai ko­jas mik­li­no šo­kio sū­ku­ry grie­žiant kai­mo mu­zi­kan­tams – Kriš­čiū­nų šei­my­nai iš Kai­šia­do­rių.

Uk­mer­giš­kiai mu­gė­je tu­rė­jo kur akis pa­ga­ny­ti ir pi­ni­gi­nes pra­ver­ti. Sa­vo ga­mi­niais pre­kia­vo kai­mo ben­druo­me­nių na­riai. Mo­te­rys iš Del­tu­vos tie­siog aikš­tė­je ga­mi­no vaš­ki­nes žva­kes, vep­riš­kės pre­kia­vo sa­vo už­au­gin­to­mis vais­ta­žo­lė­mis, Ant­akal­nio kai­mo ben­druo­me­nės na­rės – rank­dar­biais. Krikš­tė­nų kai­mo at­sto­vai at­ke­lia­vo su au­di­mo stak­lė­mis, tul­pia­kie­mie­čiai at­ve­žė sa­vo dar­bo len­te­lių, kal­viai iš Liau­šių – me­ta­lo ga­mi­nių…

Mu­gė­je bu­vo pre­kiau­ja­ma Uk­mer­gės auk­sa­ran­kių pa­ga­min­tais su­ve­ny­rais, rank­dar­biais, vai­siais, dar­žo­vė­mis ir įvai­riais so­di­nu­kais. Bū­ta ir gy­vų pre­kių – Ed­mun­das Kru­kaus­kas nuo Pa­bais­ko at­ga­be­no žą­sų šei­my­ną.