Šeimininkės ieško būdų, kaip įdomiau, išradingiau numarginti margučius.
Vis dažniau atsigręžiama į iš prosenelių paveldėtus papročius, ieškoma, kas pamokytų senųjų marginimo būdų.
Ukmergėje tradicinio marginimo vašku moko Asta Lukoševičienė. Jau antrus metus artėjant Velykoms ji pakviečia į margučių marginimo edukacijas, vykstančias kultūros centre.
Velykos švenčiamos pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, todėl pastovios datos nėra. Pasiruošimas Kristaus gimimo šventei vyksta nuo Verbų sekmadienio, kuomet bažnyčiose šventinamos verbos. „Bažnyčioje pašventinta verba namuose laikoma visus metus, tikint jos magiška apsaugine galia“, – sako Asta.
Didįjį ketvirtadienį būdavo tvarkoma sodyba ir jos aplinka, vakare visa šeima pirtyje arba kubile išsimaudydavo. Didįjį penktadienį laikomasi vadinamojo sauso pasninko – nevalgoma mėsiškų ir pieniškų valgių, stengiamasi nekalbėti blogai apie mirusiuosius, esą tomis dienomis klaidžiojančios jų vėlės gali išgirsti. Didįjį šeštadienį, auštant, dažniausiai paaugliai eidavo į bažnyčią parnešti tą rytą pašventintos ugnies ir pašventinto vandens. Ugnį, kad neužgestų, nešdavo medžio kempinėje (pintyje). Tą dieną šventinta ugnimi virdavo ir kepdavo Velykų valgius, dažydavo ir margindavo kiaušinius.
Vienas iš populiariausių papročių – margučių marginimas – bene smagiausias užsiėmimas vaikams, padedant mamai ar močiutei. „Šis paprotys gyvas ir mūsų dienomis. Tačiau jau nebežinome spalvų ir raštų magiškos prasmės“, – pastebi pašnekovė.
Asta pati tradiciniu marginimu susidomėjo karantino, paskelbto dėl pandemijos, laikotarpiu, kai renginiai buvo uždrausti. Moteris dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro surengtoje nuotolinėje edukacijoje, kurią vedė tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė. Edukaciją lydėjo konkursas, į kurį Asta išsiuntė savo ir sūnaus margintų margučių nuotraukas. Paaiškėjo, kad ukmergiškės ranka lengvai raito lietuviškus ornamentus, ir ji pateko tarp konkurso laimėtojų. Gavo dovanų tautodailininkės išleistą knygą.
Marginti margučius Astai labai patiko, tad domėjosi ir praktikavosi toliau. Rinko informaciją, skaitė, bandė. O atslūgus pandemijai, jau turėjo ir žinių bagažą, ir įgūdžių. Pagalvojo, kad Ukmergei trūksta tokių užsiėmimų ir pernai pirmą kartą pakvietė žmones į edukacijas. „Mokau ne tik marginimo, bet ir papasakoju apie Velykų tradicijas – kodėl kiaušinius marginame, daužiame, ridename. Atrodo elementaru – kasmet kartojame tuos pačius veiksmus, bet kodėl tai darome?“ – kalba ukmergiškė.
Pavyzdžiui, Velykų rytą, grįžę iš bažnyčios, ant balta staltiese užtiesto stalo pirmiausia dedame margučius. Dažnai ant stalo būna žalumos: javų želmenų, beržo šakelių ar šviežiai išsprogusių vyšnių šakelių. Susėdus prie stalo, šeimininkė vieną margutį padalija į tiek dalių, kiek prie stalo susėda žmonių, ir duoda kiekvienam, linkėdama sveikatos, gerovės ir santarvės.
Edukatorė apžvelgia ir įvairias margučių marginimo technikas – nuo marginimo džiovintais augalais iki puošybos karpiniais. Pasak jos, seniausias būdas – dažymas natūraliais augaliniais dažais viena spalva. „Dažant svogūno lukštais – kuo daugiau lukštų, tuo intensyvesnė spalva. Galima kiaušinius aprišti kitais augalais, kruopomis, džiovintų gėlių žiedais – taip gaunami raštai.“
Apie skutinėjimą Asta sako, kad ši technika nėra sudėtinga, bet reikalauja didelio kruopštumo. Ja galima išgauti įmantriausius pasigėrėjimo vertus raštus. „Dažniausiai skutinėdavo vyrai, nes tai – daug laiko reikalaujantis darbas. Tik vėliau šį marginimo būdą pradėjo naudoti ir moterys“, – pasakoja edukatorė.
Tradiciniai marginimo raštai – saulutės, rombai, žalčiukai, paukščių pėdutės. Pasak edukatorės, raštų simboliuose karaliauja Saulė. „Bene dažniausiai sutinkamas Saulės ženklas, dažnai vaizduojamas apskritimu, kuris reiškia besisukantį gyvybės ratą. Manoma, kad Saulę simbolizuoja ir visi kiti iš apskritimo išeinantys ženklai. O kiti dangaus kūnai – žvaigždės, Mėnulis – ant margučių vaizduojami ne taip dažnai kaip Saulė. Rombą galime suprasti kaip vyriško ir moteriško prado jungties, įdirbtos dirvos, sodo ar darželio simbolį. „S“ raidės formos spiralės, vaizduojančios žalčiukus, – tai gyvybės, energijos, nemirtingumo, evoliucijos simbolis“, – dalijasi žiniomis Asta.
„Ką piešti, žmogus greičiausiai apsisprendžia, žiūrėdamas į kiaušinio formą, kuri pasufleruoja, nuo kurio šono pradėti. Tačiau visi raštai paprastai būdavo komponuojami labai taisyklingai“, – sako Asta.
Saikas ir simetrija – du svarbūs bruožai. „Tradiciniai margučiai nebūdavo perkrauti – juose buvo svarbus saiko jausmas ir simetrija. Nepamatysime, kad vienas kraštas išmargintas vienu ornamentu, kitas – kitu. Visi ornamentai susibėgdavo į darnią visumą. Tai – tarsi darnus, sutvarkytas pasaulis, kur viskas aišku, viskas harmoninga.
Kiaušinius margina įvairios tautos, bet raštai skiriasi. „Simbolis gali būti tas pats, o reikšmė kita, – pastebi Asta. – Lietuviškose marginimo tradicijose atsiskleidžia mitologinė pasaulėžiūra. Pagal ją iš kiaušinio atsirado pasaulis, todėl marginant jį ir stengiamasi atspindėti pasaulį. Kiaušinio smaigalys simbolizuoja dangų, bukasis galas – žemę. Iš kiaušinio atsiranda visa gyvybė, kad jai padėtume atsirasti, turime kiaušinį pramušti. O kad gyvybe pasidalintume su žeme, kuri po žiemos pavargusi, kiaušinį ridename. Tokiu būdu žemei perduodame energiją, kuri glūdi kiaušinyje. Juk norime, kad viskas sužaliuotų, sužydėtų, gerą derlių duotų.“
Edukacijos praktinio užsiėmimo metu kiaušiniai marginami natūraliu vašku. Vašku raštuotus kiaušinius merkia į iš anksto paruoštus dažus, palaiko, kol lukštas įgauna spalvą, o tada vašką reikia nuvalyti. „Aš pati valau, laikydama kiaušinį virš žvakės ir nutirpindama vašką, bet edukacijų metu to nedarome dėl vaikų saugumo. Nenutirpinus vaško, margutis lieka grublėtas“, – pasakoja moteris.
Šiemet ji išbandė dar vieną techniką – marginimą vaškinėmis kreidelėmis.
Žmonių gausa pernai parodė, kad ukmergiškius domina veikla, susijusi su tradicijų išsaugojimu. Pernai edukacijos vyko savaitę laiko kasdien, jose sudalyvavo per 100 žmonių. Atskirą edukaciją vedė trisdešimčiai ukrainiečių vaikų, kad susipažintų su lietuviškomis tradicijomis. Šiemet dalyvių taip pat netrūko.
Edukacija trunka pusantros valandos. Numargintus margučius dalyviai pasiima namo, o ridenimui naudoja medinius. Paskui kultūros centras pakviečia dalyvauti konkurse – visi atnešti margučiai eksponuojami lauke po ąžuolais. Išrenkami tautiškiausias, spalvingiausias ir meniškiausias margučiai, o jų autoriai gauna prizus.
