Mokslininkai nustatė, kad mezgimas, nėrimas ir kiti rankdarbiai yra toks pats efektyvus kovos su stresu būdas kaip mankšta. Pirštų galuose esančios nervų galūnės susijusios su smegenų dalimi, reguliuojančia žmogaus psichiką bei vidaus organų veiklą. Megzdamos mes masažuojame tuos receptorius ir taip sumažiname psichologinę įtampą. Pastebėta, jau po keliolikos minučių rankų darbo sumažėja kraujospūdis…
Laima Juozaitienė tėvelio giminės šaknimis – Ukmergės žemės dukra. Vaikystėje visas vasaras ir atostogas leido Žemaitkiemyje, senelių namuose. Ir dar dabar žaliuoja sode 120 obelų, prieš tiek pat metų gimusio senelio sodintų…
„Mano namų jaukumas – iš nertų ‚,močiutės kvadratėlių“, – sako į Ukmergės žemę šaknimis įaugusi vilnietė pedagogė L. Juozaitienė. Prisipažįsta labai mėgstanti nerti, megzti ir… svajoti!
„Kūrybinės įdomybės prasidėjo, kai sūnus paprašė jo bute apnerti naujoviškos išvaizdos radiatorius. Taip pradėjau savo kelionę – „aprengti“ namus jaukiomis interjero detalėmis“, – pasakojo Laima. Jau apnėrė sofą, fotelį, darbo kėdę, gėlių vazonus, šviestuvą, pagalves.
Įvairios faktūros, kompozicinių sprendimų ir net praktiškumo ieškojo internete, nėrinių ir mezginių žurnaluose, knygose. Savitą baldų „aprengimą“ vadina „močiutės kvadratėliais“. Prisimena –močiutė nerdavo pagalvėles būtent tokiu būdu.
Spalvas, siūlų rūšį bei storį mezgėja pasirenka intuityviai. O pačių siūlų ieško nebūtinai specializuotose parduotuvėse. Tam puikiai pasitarnauja ir ardyti tinkantys seni drabužiai.
„Labiausiai nerti patinka iš siūlų, pirktų Rygos kilimų fabriko parduotuvėje. Įdomi detalė – ir aš, ir močiutė Rygoje po penketą metų gyvenome… Dabar pagalvojau, kad tų sunertų siūlų būtų jau kokie 150 kilogramų“, – pasakoja Laima.
Neįprastos megztos ir nertos namų detalės suteikia žavesio ne tik jos ir vaikų namams, bet ir giminių sodyboms. Namų dekoravimas tapo moteriai nesibaigiančiu ieškojimų ir atradimų procesu. Ji neria kur tik gali: namuose, traukiniuose, svečiuose, prie jūros ar ežero.
Vaikystėje yra mačiusi panašiais rankdarbiais užsiimant savo mamą, močiutę, tetą. Močiutė Monika Balsevičienė, mama Aldona Balsevičiene ir ji pati panašios ir pasirinktu gyvenimo keliu – visos trys ėjo mokyklų direktorių pareigas.
„Kaip nuostabu megzti ir stebėti, kaip greitai mažėja storos vilnos kamuolys. Tai puikus būdas pamiršti rūpesčius ir „nuleisti garą“, kai esi įsiaudrinusi. Mezgimas ne tik ramina, bet ir padeda atsiskleisti kūrybiškumui, lavina meninį skonį, loginį bei abstraktųjį mąstymą. Juk galima sugalvoti tiek idėjų, tiek raštų sukurti“, – apie savo pomėgį pasakoja moteris.
Laimos svajonė – kad jos senelių gimtajame Žemaitkiemyje atsirastų rankdarbių mėgėjų klubas – juk mokykla tuščia stovi.
Ir dar viena svajonė – senelio sodą padovanoti geriems žmonėms, geriems jų darbams…
Lina SUKACKIENĖ
