Dar tik vasaros vidurys, o socialiniuose tinkluose – daugybė grybų nuotraukų. Ne šiaip kokių pavienių, o įspūdingų kiekių – pilnų bagažinių ar tuntais nuklotų staltiesių. Ukmergiškė Ernesta Matulaitienė pasidalijo vienos dienos laimikiu, mušančiu rekordą, – net 1 037 baravykai.
„Tiek grybų rasti – tai laimės dalykas“, – sako E. Matulaitienė, kuriai grybavimas yra hobis. Miškai jai pažįstami nuo mažens. Vaikystėje grybauti važiuodavo su tėvais, o dabar – su vyru. Keturmetės dukrelės dar nesiveža. Abu su vyru turi darbus, tačiau šiuo metu jauna moteris yra dekretinėse atostogose. Šeima laukia į pasaulį netrukus atkeliausiančio kūdikėlio, kurį, juokais sako, jau dabar pratina prie grybavimo.
Trys laimingi kartai
E.Matulaitienė pasakojo šiemet grybavusi tris kartus. Jau patį pirmąjį kartą surinko 238 rudakepurius.
Laimingasis kartas buvo antras. Pasak Ernestos, pati per savo gyvenimą dar nebuvo surinkusi per 1 000 ar mačiusi vienoje vietoje tiek grybų. Į laimikį įsimaišė keli lepšiukai, tačiau bet tų kelių – visi baravykai.
Nors tame pačiame miške šeima grybauja jau nebe pirmus metus ir jis išties dosnus kiekvieną sykį, tokio kiekio niekuomet nėra pavykę užeiti.
Rekordinį skaičių grybų perdien surinko keturiese.
Jau kitą dieną nuvažiavus patikrinti tos pačios vietos, grybautojus vėl pasitiko iš po miško paklotės pūpsančios kepurės. Ir vėl pilnas maišas grybų. Nors jau nebeskaičiavo, bet pagal tūrį sprendė, jog būtų apie 500.
Tačiau atkreipė dėmesį, kad didesni – geri, o mažiukai – sukirmiję. „Vadinasi, darosi per sausa. Be to, ir mėnulis keičiasi. Tikriausiai kurį laiką reikės palūkėti“, – svarstė Ernesta.
Kai dygsta, tai dygsta
Moteris prisimena, kad pernai baravykai labiau augo tarp lapuočių, šiemet jų ieškoti tenka lįsti ir po eglėmis.
Baravykai po vieną nemėgsta augti. Jei jau randi vieną, dairykis visos šeimynos, garantuotai pamatysi dešimt, šešiolika ar dvidešimt. O kartais gali ir visą giminę rasti – penkiasdešimt vienoje vietoje. „Kitąsyk gali eiti, ir nieko nerasti, bet jeigu jau dygsta, tai dygsta“, – dalijasi grybavimo ypatumais moteris.
Šeima gyvena mieste, tačiau ne Ernestos būdui sėdėti vietoje, tad ji ir besilaukdama nestygsta – ieško veiklos. Erkių grybautojai nebijo. Visa šeima pasiskiepijo.
Pasak E. Matulaitienės, miške ne tiek erkių tenka saugotis, kiek uodų ir bimbalų. Nors ir pasipurškia repelentais, tai nelabai gelbėja.
Visų nesunaudojo, išdalijo
Kur dėti šitiek grybų ir kaip tokį kalną įveikti? Ernesta sako, kad visų nenudorojo, keturias pintines išdalijo. Likusias šešias valė iki vidurnakčio. Pardavinėjimu neužsiima.
Na o panaudoja tradiciškai: dalį užšaldo, kitą dalį marinuoja, dar šiek tiek pasidžiovina. Bet pirmiausiai išverda, apkepa su spirgučiais ir svogūnais ar grietine ir valgo su šviežiomis bulvėmis. Dar šeima labai mėgsta grybais įdarytus blynus.
Laimingos vietos moteris neslepia. Šitos vidurvasario radybos – Vieversos miške, esančiame Siesikų seniūnijoje. E. Matulaitienė sako, kad greičiausiai konkrečią vietą žino tik jų šeima, nes kartais joje randa ir peraugusių, naudojimui nebetinkamų grybų. Vadinasi, niekas jų neužtinka.
Šeima renka ne vien baravykus, bet ir lepšiukus bei raudonviršius. Šie metai itin grybingi. „Dar tik pradžia, o kas bus vėliau, matysim“, – sako moteris.
Pasidomėjome grybų kainomis turguje. Indelį galima įsigyti nuo 10 iki 14 eurų. Nei daug, nei mažai…
