Mirusiųjų pasaulyje – gyvųjų nuodėmės

Prieš Vė­li­nes ka­pi­nė­se bū­na tik­ras su­ju­di­mas. Ka­pe­lių tvar­ky­ti su­gu­ža net tie, ku­rie čia ne­si­lan­kė vi­sus me­tus. Ta­čiau šio­je ra­my­bės oazė­je, kaip ir gy­vų­jų pa­sau­ly­je, ne­trūks­ta kon­flik­tų ir net nu­si­kal­ti­mų. Uk­mer­gės mies­to se­niū­ni­jos ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jas Jo­nas Mo­tie­jū­nas pa­sa­ko­ja, kad ma­si­nei ka­pi­nių lan­ky­mo die­nai ruo­šia­ma­si prieš mė­ne­sį iki Vė­li­nių.

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Mi­ru­sių­jų ra­my­bę sau­go ka­pi­nių prie­žiū­ros tai­syk­lės.

Nors ka­pi­nės nie­kuo­met ne­dings­ta iš se­niū­ni­jos dar­buo­to­jų aki­ra­čio, prieš Vė­li­nes jas kas­dien tvar­ko dvi­de­šimt pa­gal vie­šuo­sius dar­bus dir­ban­čių bei už pa­šal­pas ati­dir­ban­čių žmo­nių. Ki­tais me­tų lai­kais pa­pras­tai kas­dien šiems dar­bams siun­čia­mi du–t­rys dar­bi­nin­kai.

Uk­mer­gės mies­to se­niū­ni­ja pri­žiū­ri Duks­ty­nos, Vaiž­gan­to, Pa­ši­lės, Ka­rių, Sen­ti­kių bei Sta­čia­ti­kių ka­pi­nes. Vi­sos drau­ge už­ima apie 15 hek­ta­rų plo­tą.

Pa­sak J. Mo­tie­jū­no, vien la­pus nu­grėbs­ty­ti to­kia­me plo­te – di­džiu­lis dar­bas. Di­džiau­sias la­pų „der­lius“ Vaiž­gan­to ka­pi­nė­se – iš jų į dum­blo kom­pos­ta­vi­mo aikš­te­lę šie­met jau iš­vež­ta apie 10 to­nų la­pų. Tuo tar­pu Duks­ty­nos ka­pi­nė­se su­grėbs­ty­ti spyg­liai to­li ne­iš­ke­liau­ja – jie pa­sklei­džia­mi ant že­mės čia pat už tvo­ros esan­čia­me miš­ke.

Rū­pi­na­si „pa­mes­ti­nu­kais“

Ap­leis­tus, dėl įvai­rių prie­žas­čių nie­kie­no ne­pri­žiū­ri­mus ka­pus ga­li­ma pa­va­din­ti „val­diš­kais“. Mat jų tvar­ky­mas tam­pa se­niū­ni­jos rū­pes­čiu. 3,6 hek­ta­ro už­iman­čio­se Vaiž­gan­to ka­pi­nė­se jų dau­giau­sia, nes jos se­niau­sios. Šiuo me­tu iš čia re­gist­ruo­tų 2400 ka­pa­vie­čių – dau­giau kaip šim­tas nie­kie­no ne­be­pri­žiū­ri­mų.

Duks­ty­nos ka­pi­nė­se jau at­gu­lė per 8 tūks­tan­čius žmo­nių. Šiuo me­tu te­ri­to­ri­ja už­ima apie 8 hek­ta­rus. Nors jos ge­ro­kai „jau­nes­nės“ už Vaiž­gan­to, ap­leis­tų ka­pe­lių taip pat ne­ma­žai. Ta­čiau, pa­sak J. Mo­tie­jū­no, čia juos tvar­ky­ti pa­pras­čiau, nes ka­pi­nė­se skir­tas at­ski­ras plo­tas, ku­ria­me už vals­ty­bės lė­šas lai­do­ja­mi ar­ti­mų­jų ne­tu­rin­tys uk­mer­giš­kiai.

Tri­jų hek­ta­rų Pa­ši­lės ka­pi­nė­se si­tu­a­ci­ja iš­skir­ti­nė. Nors čia taip pat ne­ma­žai ap­leis­tų ka­pe­lių, dau­ge­lį jų ap­tvar­ko kai­my­ni­nius ka­pus pri­žiū­rin­tys žmo­nės.

J. Mo­tie­jū­nas sa­ko, kad iš tie­sų iš­ky­la pro­ble­ma pri­žiū­rė­ti gi­mi­nių ka­pus, jei gy­ve­ni ki­ta­me mies­te ar už­sie­ny­je. Ieš­ko­da­mi spren­di­mų to­kie žmo­nės ne­re­tai ir sa­vo­tiš­ką ka­pi­nių ma­dą su­ku­ria. Pa­vyz­džiui, šiuo me­tu „ant ban­gos“ yra vi­są ka­pa­vie­tės plo­tą už­den­gian­čios trin­ke­lės ar­ba gra­ni­to plokš­tės.    

Ra­my­bę trik­do kon­flik­tai

Ka­pi­nės lai­ko­mos am­ži­no po­il­sio vie­ta ir dau­ge­lis čia at­ei­nan­čių­jų el­gia­si taip, kad ne­trik­dy­tų čia gu­lin­čių­jų ra­my­bės. Ta­čiau kai ku­rios gy­vų­jų pa­sau­lio blo­gy­bės įslen­ka ir pro ka­pi­nių var­tus.

J. Mo­tie­jū­nas sa­ko, kad įvai­rių ne­su­ta­ri­mų, bar­nių tarp gy­vų­jų pa­si­tai­ko ir čia. Pa­grin­di­niai kon­flik­tai – dėl že­mės. Daž­niau­siai jie ky­la Vaiž­gan­to ka­pi­nė­se, nes ka­pa­vie­tės čia ne­vie­no­do dy­džio, ne­re­tai aiš­kių ri­bų nė­ra ir jas pri­žiū­rin­tie­siems ky­la no­ras sa­vą­ją bent tru­pu­tį pa­di­din­ti „kai­my­no“ są­skai­ta. Tuo­met ka­pi­nių sar­gui ten­ka tai­ky­ti ir ra­min­ti, kad „kur jau kur, bet čia vie­tos tik­rai vi­siems už­teks“.

Ne­se­niai nesu­si­pra­ti­mų ki­lo dėl suo­liu­ko – at­ėję prie ka­po ar­ti­mie­ji jo įpras­to­je vie­to­je ne­ra­do. Ap­skun­dė kai­my­nus ka­pi­nių sar­gui. Ta­čiau į ar­šes­nį kon­flik­tą si­tu­a­ci­ja ne­iš­si­ru­tu­lio­jo, nes pa­aiš­kė­jo, kad suo­le­lis tuo me­tu truk­dė iš­kas­ti duo­bę, o vė­liau „grį­žo“ į sa­vo vie­tą.

Mies­to se­niū­ni­ją uk­mer­giš­kiai daž­niau­siai „puo­la“ dėl me­džių. Pa­sak pa­šne­ko­vo, ne vi­suo­met tas me­dis bū­na sa­vo at­gy­ve­nęs. Daž­nai tik jo še­šė­lis ar kren­tan­tys la­pai te­truk­do. Kai žmo­nėms pa­siū­lo­ma me­dį nu­si­pjau­ti už sa­vo lė­šas, dau­ge­lis ap­rims­ta – mat tai kai­nuo­ja apie 1000 li­tų.

Ka­pi­nių siau­bū­nai

Kad ren­giant vie­tas ka­pa­vie­tėms ar tvar­kant ka­pi­nes kil­tų kuo ma­žiau nesu­si­pra­ti­mų, sa­vi­val­dy­bė­je yra pa­reng­tos Ka­pi­nių prie­žiū­ros tai­syk­lės.

Jo­se be ki­ta ko nu­ma­ty­ta, kaip tvar­ky­ti lai­do­ji­mo vie­tas, ko­kio gy­lio duo­bę kas­ti, ka­da ga­li­ma lai­do­ti ne­at­pa­žin­to as­mens pa­lai­kus. Drau­džia­ma va­ži­nė­ti po ka­pi­nes au­to­mo­bi­liais, iš­sky­rus tam tik­rus at­ve­jus.

J. Mo­tie­jū­nas sa­ko, jog bū­tent pas­ta­ro­jo punk­to ne­pai­so­ma daž­niau­siai. Ir ypač jau­nes­nio am­žiaus vai­ruo­to­jams per daug su­dė­tin­ga nuo aikš­te­lės iki šei­mos ka­po pa­ė­jė­ti.

Pa­sak J. Mo­tie­jū­no, į pa­sta­bas pa­žei­dė­jai ar­ba iš­vis ne­re­a­guo­ja, ar­ba to­kią žo­džių ti­ra­dą pa­lei­džia, kad ap­lin­ki­niams au­sys rai­to­si. Yra te­kę ir po­li­ci­ją kvies­ti – 100 li­tų bau­da greit at­vė­si­no smar­kuo­lį. Ne­įga­lie­siems pro var­tus įva­žiuo­ti ga­li­ma, bet jie kaip tik re­tai nau­do­ja­si šia pri­vi­le­gi­ja.

Dar di­des­nė rykš­tė – va­gys­tės. J. Mo­tie­jū­nas juo­kau­ja, kad ir nu­si­kal­ti­mus pa­lie­čia ma­dos. Pa­vyz­džiui, per­nai „po­pu­lia­riau­sios“ bu­vo de­ko­ra­ty­vi­nių krū­me­lių, gė­lių va­gys­tės. Prieš ke­le­tą me­tų žmo­nės ga­na daž­nai pa­si­ges­da­vo prie ant­ka­pių pri­tvir­tin­tų kry­že­lių. Tuo tar­pu šie­met kė­si­na­ma­si net į pa­min­klus – šie­met nuo ka­pų din­go gra­ni­ti­nė tvo­re­lė ir du pa­min­klai.  

Ka­pa­vie­tė – dy­kai

Lie­tu­vo­je plin­ta mo­ka­mų ka­pų kvar­ta­lai. Jų jau yra dau­ge­ly­je sos­ti­nės ka­pi­nių. Mo­ka­ma ka­pi­nių vie­ta čia kai­nuo­ja nuo 1130 iki 2000 li­tų. Jų pa­ma­žė­le at­si­ran­da ir ki­tuo­se mies­tuo­se.

J. Mo­tie­jū­nas pa­sa­ko­jo, kad, iš­gir­dę apie mo­ka­mas ka­pa­vie­tes, kai ku­rie uk­mer­giš­kiai jau tei­rau­ja­si, ar ne­bus ir mū­sų ka­pi­nė­se įves­ta to­kia „ma­da“. Daž­niau­siai ne­ri­mau­ja, kad pa­lai­do­jus ar­ti­muo­sius ka­pi­nė­se, po ku­rio lai­ko bus įves­tas ka­pi­nių mo­kes­tis.

Ka­pi­nių sar­gas nu­ra­mi­no: „Lai­do­ja­ma ne pri­va­čio­je, o vals­ty­bi­nė­je že­mė­je ir jo­kio mo­kes­čio bū­ti ne­ga­li. Vie­tos Duks­ty­nos ka­pi­nė­se už­teks dar ko­kiems dvi­de­šim­čiai me­tų.“

Apie tai, kad Uk­mer­gės ka­pi­nė­se ka­pa­vie­tės ski­ria­mos ne­at­ly­gin­ti­nai, pri­me­na­ma ir Ka­pi­nių prie­žiū­ros tai­syk­lė­se.

Ki­tų tra­di­ci­jos ap­len­kia

Se­niū­ni­ja vi­sus me­tus tvar­ko Pa­ši­lės ka­pi­nė­se esan­tį gra­fų Ko­sa­kov­skių šei­mos ka­pą. Ši pa­var­dė is­to­riš­kai la­bai svar­bi Uk­mer­gei – Vait­kuš­kio dva­ro sa­vi­nin­kai bu­vo vie­ni žy­miau­sių XVIII am­žiaus as­me­ny­bių.

Duks­ty­nos ka­pi­nė­se yra ir Uk­mer­gės sa­va­no­rių ka­pi­nės. Jas su­tvar­ko mies­to se­niū­ni­ja. Jo­se šią va­sa­rą at­gu­lė ir mon­sin­jo­ras Al­fon­sas Sva­rins­kas. J. Mo­tie­jū­nas sa­ko, kad jo ka­pui jo­kia iš­skir­ti­nė prie­žiū­ra ne­vyk­do­ma – jį tvar­ko ar­ti­mie­ji.

Yra ir dau­giau ra­jo­ną gar­si­nu­sių as­me­nų ka­pa­vie­čių. Vie­na jų Sie­si­kuo­se – prieš dve­jus me­tus Ana­pi­lin iš­ėju­sio Sei­mo na­rio Ju­liaus Ve­sel­kos pa­lai­do­ji­mo vie­ta.

Kai ku­rio­se sa­vi­val­dy­bė­se yra su­si­klos­čiu­sios pra­smin­gos tra­di­ci­jos – jų va­do­vai prieš Vė­li­nes ap­lan­ko žy­mių žmo­nių ka­pus. Ta­čiau mū­sų ra­jo­ne per dau­ge­lį me­tų to­kia tra­di­ci­ja nesu­si­klos­tė.

Iš­si­bars­tę sa­va­no­rių ka­pai

Iš­skir­ti­nę vie­tą už­ima Lie­tu­vos ka­rių sa­va­no­rių ka­pa­vie­tės. Jo­mis rū­pi­na­si vals­ty­bė. Ne­pa­mirš­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės ka­rių sa­va­no­rių ka­pų prieš Vė­li­nes kas­met ra­gi­na ir Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tas.

Duks­ty­nos ka­pi­nė­se esan­čias Uk­mer­gės sa­va­no­rių ka­pi­nes tvar­ko mies­to se­niū­ni­ja.

Gy­ven­to­jai kvie­čia­mi pri­si­min­ti vals­ty­bės did­vy­rius ir, lan­kant bei puo­šiant sa­vo ar­ti­mų­jų ka­pus, ne­lik­ti abe­jin­giems am­ži­no po­il­sio vie­tai tų, ku­rie ko­vo­jo už mū­sų ne­pri­klau­so­my­bę. Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, ša­ly­je yra iš­li­kę kiek dau­giau nei 2000 Lie­tu­vos ka­rių sa­va­no­rių ka­pų.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ