Rugsėjo 5 d. suėjo lygiai 80 metų nuo mažai kam žinomo Ukmergėje vykusio Lietuvos vyskupų susirinkimo, kuriame aukščiausio lygio katalikų dvasininkijos vadovai nagrinėjo to meto aktualijas, dar tikintis, kad su žiauria okupantų valdžia galima tartis ir išsakyti jai savo prašymus. Nors vyskupų susirinkimas vadintas slaptu, režimas apie jį greitai suuodė, o jo dalyviai neišvengė represijų.
Publikuojame Ukmergės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininko Vlado Kovarsko šiai datai paminėti skirtą straipsnį.
Slaptas vyskupų susirinkimas
Ukmergėje 1944 m. rugsėjo 5 d.
Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos katalikų bažnyčios padėtis buvo visiškai neaiški. Niekas nežinojo, kaip bažnyčios atžvilgiu elgsis Lietuvą antrą kartą okupavusi sovietų valdžia. Baimindamiesi sovietinių represijų vyskupai V. Podolskis, V. Brizgys ir J. Skvireckas pasitraukė į Vokietiją. Į Vakarus išvykusių kunigų skaičius nežinomas.
Lietuvos teritorijoje dar tebevykstant mūšiams, Katalikų bažnyčios vyskupijų atstovai 1944 m. rugsėjo 5 d. susirinko į slaptą pasitarimą Ukmergėje. Kur vyko šis susirinkimas nėra žinoma, tačiau galima manyti, kad vyskupai rinkosi senojoje klebonijoje (pastatas nugriautas, jo vietoje stovi daugiabutis).
Posėdis buvo uždaras, niekas išskyrus vyskupijų atstovus į jį nebuvo įleistas. Sekretoriavo Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Jis taip pat atstovavo Panevėžio vyskupijai.
Kiti dalyviai: Vilniui svečio teisėmis, informaciniais tikslais, atstovavo arkivyskupas Mečislovas Reinys. Kauno arkivyskupijos valdytojas vyskupas Karosas atsiuntė įgaliotinį dr. Stanislovą Gruodį, iš Kaišiadorių vyskupijos atvyko jos valdytojas arkivyskupas Teofilius Matulionis.
Darbotvarkėje buvo šeši klausimai: ateinančių 1944–1945 mokslo metų Kauno kunigų seminarijoje aptarimas, tikybos dėstymo mokyklose klausimai, klausimai dėl „Lietuvos TSR respublikinių kariuomenės formuočių dvasios reikalų aprūpinimo“, karo nuostolių bažnyčiai įvertinimo, bažnyčios nuosavybės juridinės būklės, vyskupijų įstaigų išlaikymo.
Kiek laiko vyko posėdis nėra žinoma, tačiau, kaip matome skaitydami protokolą, visi klausimai buvo svarstyti ir jų atžvilgiu priimti sprendimai.
Kauno kunigų seminarijos valdytoju paskirtas dr. S. Gruodis, taip pat suformuotas visas dėstytojų sąstatas (penkiolika asmenų), papildomai psichologijos dėstymui pakviestas arkivyskupas M. Reinys.
Priimtas sprendimas dėl dėstytojų ir klierikų išlaikymo: turtingi klierikai turės išsilaikyti patys, neturtingiems išlaikymas bus palengvintas, „neturtėliai“ bus išlaikomi. Profesorius ir seminarijos „tarnus“ turės išlaikyti vyskupijos proporcingai turimų klierikų skaičiui.
Seminarijos išlaikymo klausimą detaliau nutarta svarstyti kitame susirinkime rugsėjo 14 d. Kaune. Nutarta kreiptis į Lietuvos TSR valdžią, prašant palikti tikybos mokymą mokyklose, taip pat prašyti į Lietuvoje esančią kariuomenę įleisti dvasininkus.
Buvo duotas nurodymas prie vyskupijų kurijų įsteigti komisijas, kurios suskaičiuotų karo padarytą žalą aukso valiuta.
Aptartas Bažnyčios nuosavybės klausimas, tačiau tai būta tik diskusijos. Vyskupijų centrų išlaikymui nutarta lėšas rinkti iš parapijų.
Sovietų valdžia 1940 m. vasarą panaikino tikybos dėstymą mokyklose, atleido visus kapelionus, paskelbė privalomą civilinės metrikacijos įstatymą, nacionalizavo 19 tūkst. ha Bažnyčios žemės.
1941 m. gegužę buvo uždaryti visi vienuolynai, o tų metų birželio 14–18 d. į tremtį ir lagerius išvežti 35 kunigai.
Kodėl visa tai žinodami Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai svarstė tokius klausimus kaip tikybos dėstymas mokyklose ir dvasios reikalų aprūpinimas kariuomenėje? Priežastis galėjo būti sovietų valdžios politikos pasikeitimas Rusų stačiatikių bažnyčios (RSB) atžvilgiu.
1943 m. vasarą Stalinas paleido iš lagerių visus (gyvų buvo likę šeši) RSB vyskupus ir leido steigti patriarchatą. Šio „gerumo“ priežastis buvo artėjanti Teherano konferencija ir noras pagerinti valdžios įvaizdį vis dar gausioje stačiatikių bendruomenėje.
Deja, Katalikų bažnyčia po karo sulaukė tik dar didesnių represijų ir teisių suvaržymų. Daugumos susirinkimo, vykusio Ukmergėje, dalyvių likimai taip pat buvo tragiški.
Arkivyskupas M. Reinys 1947 m. birželio 12 d. sovietų valdžios buvo suimtas. Tarp visų baudžiamojoje byloje pateiktų kaltinimų, jis kaltintas dalyvavus 1944 m. rugsėjo 5 d. Ukmergėje vykusiame vyskupų susirinkime. Mirė arkivyskupas 1953 m. lapkričio 8 d. Vladimiro kalėjime.
Arkivyskupas T. Matulionis buvo suimtas 1946 m., kalintas Lietuvoje, 1947 m. išvežtas į Rusiją ir nuteistas 7 metams kalėti, 1956 m. paleistas grįžo į Lietuvą, tačiau vyskupo pareigų eiti neleista, buvo visaip persekiojamas ir sekamas. Mirė 1962 m. rugpjūčio 9 d. Šeduvoje.
Dar vienas slaptojo posėdžio Ukmergėje dalyvis S. Gruodis buvo atleistas iš visų pareigų ir ištremtas į provinciją, kunigavo Skarulių, Krakių, Skirsnemunės, Balninkų parapijose, mirė 1990 m. lapkričio 1 d. Kaune.
Šaltinis – Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas B182
