Šimto metų jubiliejų šią savaitę mini ukmergiškė Paulina Juknienė. Didžiausias moters turtas – vaikai, kuriuos ugdė dorais žmonėmis.
Paulina Juknienė dabar gyvena dukros Zinos ir žento Antano Varžgalių šeimoje Šaukavos kaime.
Jubiliatės dukra pasakojo, kad jos mama gimė Ukmergės rajone, Lyduokių seniūnijos teritorijoje esančiame Vyliaudžių kaime. Vaikystė buvo sunki – keturios seserys ir brolis dėl nelaimingo atsitikimo liko našlaičiais – mama žiemą prigėrė šulinyje. Nors anksti teko be mamos likus vargą vargti, baigė keturias klases, išmoko skaityti ir rašyti.
Suaugusi Paulina ištekėjo už Juozo Juknio ir persikėlė į Inkilų kaimą. „Sutiko ir pamilo vienas kitą, nes kaimai buvo ne per toliausiai“, – sako dukra Zina.
Rūpinosi gausia šeima
Sovietmečiu P. Juknienė dirbo kolūkyje – melžė karves, ravėjo laukus, dirbo kitus lauko darbus. Gyvenimas nelepino. Kartu su vyru susilaukė devynių vaikų, tačiau trys mirė. Užaugo šeši – dvi dukros ir keturi sūnūs. Reikėjo rūpintis gausia šeima.
Nebuvo lengva. Juozas buvo ištremtas į Vorkutą. Kai grįžo, likimas vėl nesusiklostė. Vaikams dar nespėjus užaugti, tapo našle. Tačiau rankų nenuleido.
Visi vaikai ėjo į mokyklą, visi padėjo ir namuose. Vyresnieji padėdavo prižiūrėti mažesniuosius, vieni kitus auklėjo. Buities ir namų ūkio darbus dirbo drauge su vaikais. Padėjo kartu apsigyvenusi tėtės sesuo, kuri Lietuvoje buvo viena.
Ugdė dorais žmonėmis
Savo vaikus P. Juknienė stengėsi išugdyti dorais žmonėmis. Mokė melstis, gyventi pagal Dievo įsakymus, būti ramiais. „Ji ir pati visą gyvenimą ramiai, tyliai gyveno“, – pasakoja dukra Zina. Dar mokė pradėtus darbus užbaigti, dirbti ne bet kaip. Kartodavo: „Ką darai, daryk gerai.“
Visi šeši vaikai gyvi ir aplanko mamą.
Kaip mena dukra, mama kepdavo pyragus, megzdavo. Kadangi šeima gyveno vienkiemyje, netoli miško, vesdavosi vaikus uogauti, grybauti.
Visą gyvenimą moteris labai mėgo gėles. Kol gyveno savo namuose, prie jų augino gvazdikėlius, našlaites, piliarožes, jurginus, mirtas.
Ilgaamžių giminėje nebuvo
Persikėlusi pas dukrą su žentu, namus, nors ir labai gailėjo, pardavė.
Senolės širdį džiugina trylika anūkų, devyniolika proanūkių ir keturi proproanūkiai. Kartais ji išeina į kiemą pasėdėti ant suoliuko, pasidžiaugti saule, tačiau dažniau lieka namuose pagulinėti. „Kartais ir nebeatpažįsta. Akys sublizga, kai pamato mažus vaikus. Džiaugiasi, kada jie atvažiuoja. Visada stalčiuje turi saldainių anūkams ar proanūkiams“, – sako mamą prižiūrinti dukra.
Pasak jos, senolės prisiminimuose dažniausiai iškyla vaikystė ir jaunystė. Moteris mini savo tėvus – kaip gerai būtų buvę, kad mama ilgiau dar būtų kartu gyvenusi. Pasakoja, kaip pati savo vaikus augino. Geru žodžiu mini anytą, kuri padėjo, kai vaikai maži buvo.
Kokia tokio gražaus amžiaus paslaptis? „Tikriausiai judėjimas, – spėja Zina. – Juk mama visą savo gyvenimą dirbo, tik dabar jau atostogauja.“
Savo ilgaamžiškumu P. Juknienė nustebino ir artimuosius: „Neprisimename, kad visoje giminėje kas nors būtų sulaukęs šimto metų. Nei iš tėtės, nei iš mamos pusės tokių ilgaamžių nebuvo. Bent jau niekas apie tai nekalbėjo ir nepasakojo.“
Pasak dukros, nors mama su metais darosi vis menkesnė, dar ir dabar valgo viską. „Apetitas – geras, tačiau labiau mėgsta saldžiai nei sūriai. Mėsos nelabai renkasi.“
Sulaukus tokio garbingo amžiaus, nieko daugiau lyg ir nereikia. Senolė viskuo patenkinta, niekuo nesiskundžia. Seniau norėdavo pamatyti buvusius namus, susitikti žmones, su kuriais bendravo ilgus metus, vis prašydavo pravežti pro šalį. Dabar jau nebeprašo. Retsykiais tik užsimena, jog gerai būtų dar drauges susitikti.
Trečiadienį šimto metų sulaukusią jubiliatę pasveikino Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas ir savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Asta Leonavičienė.
