Miestiečių sodyba tapo kaimo žmonių kultūros židiniu

Rū­ta ir Čes­lo­vas Lu­kens­kai – ne­tra­di­ciš­kai mąs­tan­tys žmo­nės, su­ge­bė­ję su­nai­kin­ti ri­bą tarp kai­mo ir mies­to. Vie­nas Kau­ne, o ki­tas Vil­niu­je dir­ban­tys su­tuok­ti­niai vi­sus sa­vait­ga­lius ir atos­to­gas ski­ria sa­vo nau­jo gy­ve­ni­mo kū­ri­mui Kul­tu­vė­nų kai­me.

 

04-19-6 straipsnio 1 nuotr

Rūta Lukenskienė moko gaminti kukorus.


 

Čes­lo­vas Lu­kens­kas – me­ni­nin­kas, ku­rian­tis uni­ka­lius kū­ri­nius. To, ką ge­riau­siai iš­ma­no, jis mo­ko stu­den­tus. Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Vil­niaus fa­kul­te­te ei­na de­ka­no pa­rei­gas.

Žmo­na Rū­ta – bio­che­mi­kė. Kau­no Jur­gio Dob­ke­vi­čiaus vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je ji mo­ko vai­kus bio­lo­gi­jos.

Dar­bo die­no­mis po­ra tarp mies­tų ne­si­blaš­ko. Už­ima sa­vo pe­da­go­gi­nes pa­rei­gas, mo­ko jau­nus žmo­nes, o nak­vo­ti par­ei­na vie­nas į bu­tą Kau­ne, ki­tas įvai­raus prie­globs­čio su­si­ieš­ko sos­ti­nė­je.

Ta­čiau sa­vait­ga­liais jau dau­giau nei še­še­rius me­tu su­tuok­ti­niai su­si­tin­ka Vep­rių se­niū­ni­jo­je ne­to­li Sli­žių esan­čiuo­se Kul­tu­vė­nuo­se.

Čia kun­ku­liuo­ja įvai­rių pla­nų ir su­ma­ny­mų ku­pi­nas Lu­kens­kų gy­ve­ni­mas.

So­dy­ba pio­nie­rių sto­vyk­lo­je

Č. Lu­kens­kas pa­sa­ko­jo, kad so­dy­bą ša­lia ke­lio į Sli­žius jie įsi­gi­jo 2006-ai­siais. Tiks­liau – tai bu­vo ne gy­ve­na­ma so­dy­ba, o so­viet­me­čiu ne­baig­tos sta­ty­ti pio­nie­rių sto­vyk­los kom­plek­sas. Ply­ti­niai pa­sta­tai bu­vo to­kie ap­leis­ti, kad po re­konst­ruk­ci­jos iš­li­ko tik jų sie­nos. Vi­sa ki­ta bu­vo pa­keis­ta.

Di­džiu­liai sta­ti­niai, vaiz­din­ga vie­ta, re­gis, pa­stū­mė­jo min­tį čia ne tik kur­ti sa­vo na­mus, bet ir ver­slą.

Pa­ren­gė pro­jek­tą

Pa­si­nau­do­da­mi ES fon­dų pa­ra­ma Lu­kens­kai ga­vo fi­nan­sa­vi­mą pro­jek­tui „Lie­tu­viš­kų tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mas – Ka­len­do­ri­nės vai­šės“. Pro­jek­tas skir­tas iš­sau­go­ti, po­pu­lia­rin­ti bei mo­der­niai pa­teik­ti tra­di­ci­nių lie­tu­viš­kų pa­tie­ka­lų ruo­ši­mo ir pa­tie­ki­mo bū­dus.

Pa­ra­ma su­tei­kė ga­li­my­bę re­konst­ruo­ti so­dy­bos da­lį, įren­gti vir­tu­vę, įsi­gy­ti in­dus, bal­dus.

Pro­jek­tas Uk­mer­gės kraš­te uni­ka­lus ir ne­gir­dė­tas. „Ka­len­do­ri­nių vai­šių“ veik­la pa­rem­ta ben­druo­me­niš­ku­mo prin­ci­pu. Į ją sie­kia­ma įtrauk­ti kuo dau­giau kai­mo ben­druo­me­nės na­rių, per­im­ti se­no­lių pa­tir­tį, plė­to­ti veik­las.

Ta­po kul­tū­ros sa­la

„No­ri­me ska­tin­ti kai­mo žmo­nių ver­slu­mą, no­ri­me, kad su­pras­tų – jų pa­ga­min­ta pro­duk­ci­ja yra ver­tin­ga ir uni­ka­li. Ji ver­ta bū­ti par­duo­ta. Pa­tys žmo­nės tu­rė­tų tuo pa­ti­kė­ti“, – apie sa­vo su­ma­ny­mą pa­sa­ko­ja Č. Lu­kens­kas.

Ta­čiau svar­biau­sia, jog gra­žūs su­ma­ny­mai iš­dė­lio­ti ne tik žo­džiuo­se ar po­pie­riu­je. Jie pui­kiai vei­kia prak­ti­ko­je.

Lu­kens­kų so­dy­ba pas­ta­rai­siais me­tais ta­po tik­ra kul­tū­ros sa­la Sli­žių kai­mo ben­druo­me­nės na­riams. Uk­mer­gė­je pla­čiu kul­tū­ri­niu gy­ve­ni­mu gar­sė­jan­ti ben­druo­me­nė čia ren­gia sa­vo šven­tes. So­dy­bo­je jau vy­ko gar­su­sis Po­ezi­jos pa­va­sa­rė­lis, ke­li me­ni­nin­kų ple­ne­rai, ki­ti ren­gi­niai su šo­kiais, dai­no­mis ir net būg­nų tra­tė­ji­mais.

04-19-6 straipsnio 2 nuotr

Menininkas Česlovas Lukenskas.


 

Čia pat vyks­ta mu­gės, ku­rio­se iš Vil­niaus at­vy­kę sve­čiai tu­ri pro­gos įsi­gy­ti kai­mo auk­sa­ran­kių su­ve­ny­rų ar mais­to pa­tie­ka­lų.

Apie me­ną

Č. Lu­kens­kas – šiuo­lai­kiš­ko me­no kū­rė­jas. Čia pat vie­na­me iš so­dy­bos sta­ti­nių jis yra įren­gęs sa­vo me­no ga­le­ri­ją.

Ne­oavan­gar­di­niai kū­ri­niai – ob­jek­tai, ins­ta­lia­ci­jos, per­for­man­sai, he­pe­nin­gai, že­mės me­nas, vaiz­duo­ja­mo­jo me­no dar­bai – kal­ba apie pa­čias įvai­riau­sias gy­ve­ni­mo pro­ble­mas. Šiuos kūri­nius yra įsi­gi­jęs ne vie­nas mu­zie­jus. Yra eks­po­nuo­ja­mi ir Na­cio­na­li­nė­je ga­le­ri­jo­je.

Me­ni­nin­kas tu­ri sa­vo my­li­miau­sią me­džia­gą – kū­ri­nius for­muo­ja glam­žant ir kli­jais bei da­žais tvir­ti­nant įvai­rius au­di­nius.

So­dy­bos šei­mi­nin­kas sa­ko, kad tu­rė­ti nuo­sa­vą ga­le­ri­ją, to­kią, ko­kią tu­ri jis, – kiek­vie­no kū­rė­jo sva­jo­nė. Lu­kens­kų so­dy­bo­je jau yra vy­kęs ne vie­nas ta­py­to­jų ple­ne­ras.

Ska­tins ga­min­ti tra­di­ci­nius pa­tie­ka­lus

Rū­tos Lu­kens­kie­nės aist­ra – ku­li­na­ri­ja. Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad la­bai svar­bu at­gai­vin­ti nyks­tan­tį, pa­mirš­ta­mą ku­li­na­ri­nį pa­vel­dą ir kai­mo tra­di­ci­jas, ska­tin­ti mies­to žmo­nių do­mė­ji­mąsi eko­lo­giš­kais pro­duk­tais ir svei­ka gy­ven­se­na.

Mū­sų mo­čiu­čių su­ge­bė­ji­mą pa­ga­min­ti mais­to iš gam­to­je esan­čių pro­duk­tų ji va­di­na tik­ra iš­li­ki­mo mo­kyk­la. Rū­tą ste­bi­na ir ža­vi, kaip mū­sų pro­se­ne­lės, at­ro­dy­tų, iš nie­ko mo­kė­jo pa­ga­min­ti šei­my­nai val­gį. Tu­rė­da­mos tik bul­vių ir mil­tų su­ge­bė­da­vo su­kur­ti gar­džiau­sių pa­tie­ka­lų.

Nors mo­te­ris ne uk­mer­giš­kė, jos gim­ti­nė vi­sai ša­lia mū­sų ra­jo­no – Jo­na­vos ra­jo­ne, Švei­ca­ri­jos kai­me. Tai­gi, mū­sų kraš­to pa­tie­ka­lų ga­mi­ni­mo tra­di­ci­jas iš­ma­no pui­kiai.

Ka­len­do­ri­nių vai­šių star­tas

Ko­vo pa­bai­go­je Lu­kens­kų so­dy­bo­je vy­ko ren­gi­nys „Pa­va­sa­rio ly­gia­die­nis“, skir­tas Pa­sau­li­nei Že­mės die­nai.

Jis tuo pa­čiu ta­po ir pa­ties pro­jek­to „Lie­tu­viš­kų tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mas – Ka­len­do­ri­nės vai­šės“ star­tu.

R. Lu­kens­kie­nė su­si­rin­ku­sie­siems pa­sa­ko­jo apie ly­gia­die­nio pa­pro­čius, paukš­čių su­tik­tu­ves, ku­rios jai, kaip gam­ti­nin­kei, la­bai svar­bios.

Vei­kė kai­mo ben­druo­me­nės mu­gė, kon­cer­ta­vo Sli­žių et­no­gra­fi­nis an­sam­blis, so­dy­bos ga­le­ri­jo­je no­rin­tie­ji ap­žiū­rė­jo šei­mi­nin­ko me­no kū­ri­nius.

Ga­mi­no ku­ko­rus

Va­ka­ro vi­ni­mi ta­po du drau­ge at­lie­ka­mi dar­bai. Vy­rai dirb­tu­vė­se su­meist­ra­vo ir vė­liau iš­kė­lė in­ki­lus, o mo­te­rys ga­mi­no se­no­vi­nį lie­tu­vių pa­tie­ka­lą – ku­ko­rus.

So­dy­bos šei­mi­nin­kė jau iš anks­to bu­vo pa­ga­mi­nu­si teš­lą. O ji la­bai pa­pras­ta – te­rei­kia ge­rai iš­šu­tin­ti bul­ves ir jas per­mal­ti.

Ku­ko­rų įda­ras – troš­kin­ti rau­gin­ti ko­pūs­tai – ir­gi jau bu­vo pa­ruoš­tas. Ren­gi­nio da­ly­vėms te­rei­kė­jo pa­si­rai­to­ti ran­ko­ves ir for­muo­ti į že­mai­tiš­kus bly­nus pa­na­šias ban­das. Kad ran­kos ne­liptų, jas te­ko gau­siai bars­ty­ti krak­mo­lu.

Ku­ko­rai tvar­kin­gai su­gu­lė į skar­das, po to bu­vo ap­da­žy­ti kiau­ši­nio pla­ki­niu ir api­ber­ti čia pat su­grūs­tais kmy­nais.

Kar­tu ga­min­tas mais­tas vi­siems ta­po tik­ra pra­mo­ga.

Už­au­gi­no gra­žią šei­mą

Lu­kens­kai už­au­gi­no ir gy­ve­ni­man pa­lei­do ke­tu­ris vai­kus. Duk­ra Elž­bie­ta gy­ve­na ir dir­ba Aust­ra­li­jo­je. Jo­kū­bas – me­ni­nin­kas. Jis stu­di­juo­ja Dai­lės aka­de­mi­jo­je. Do­vy­das – miš­ki­nin­kas, Ado­mas – fi­zi­kas.

Po­ra sva­jo­ja, kad at­ei­ty­je Kul­tu­vė­nai jiems taps ne tik sa­vait­ga­lio oaze, bet ir rim­tu ver­slu. O gal net ne tik sau, bet ir vie­nam iš sū­nų.

Tai drą­sus ir am­bi­cin­gas su­ma­ny­mas, ta­čiau lai­kas ro­do – pa­ma­žu jis įgau­na re­a­lias for­mas.

Autorė: Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *