Rūta ir Česlovas Lukenskai – netradiciškai mąstantys žmonės, sugebėję sunaikinti ribą tarp kaimo ir miesto. Vienas Kaune, o kitas Vilniuje dirbantys sutuoktiniai visus savaitgalius ir atostogas skiria savo naujo gyvenimo kūrimui Kultuvėnų kaime.
Rūta Lukenskienė moko gaminti kukorus.
Česlovas Lukenskas – menininkas, kuriantis unikalius kūrinius. To, ką geriausiai išmano, jis moko studentus. Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakultete eina dekano pareigas.
Žmona Rūta – biochemikė. Kauno Jurgio Dobkevičiaus vidurinėje mokykloje ji moko vaikus biologijos.
Darbo dienomis pora tarp miestų nesiblaško. Užima savo pedagogines pareigas, moko jaunus žmones, o nakvoti pareina vienas į butą Kaune, kitas įvairaus prieglobsčio susiieško sostinėje.
Tačiau savaitgaliais jau daugiau nei šešerius metu sutuoktiniai susitinka Veprių seniūnijoje netoli Sližių esančiuose Kultuvėnuose.
Čia kunkuliuoja įvairių planų ir sumanymų kupinas Lukenskų gyvenimas.
Sodyba pionierių stovykloje
Č. Lukenskas pasakojo, kad sodybą šalia kelio į Sližius jie įsigijo 2006-aisiais. Tiksliau – tai buvo ne gyvenama sodyba, o sovietmečiu nebaigtos statyti pionierių stovyklos kompleksas. Plytiniai pastatai buvo tokie apleisti, kad po rekonstrukcijos išliko tik jų sienos. Visa kita buvo pakeista.
Didžiuliai statiniai, vaizdinga vieta, regis, pastūmėjo mintį čia ne tik kurti savo namus, bet ir verslą.
Parengė projektą
Pasinaudodami ES fondų parama Lukenskai gavo finansavimą projektui „Lietuviškų tradicijų puoselėjimas – Kalendorinės vaišės“. Projektas skirtas išsaugoti, populiarinti bei moderniai pateikti tradicinių lietuviškų patiekalų ruošimo ir patiekimo būdus.
Parama suteikė galimybę rekonstruoti sodybos dalį, įrengti virtuvę, įsigyti indus, baldus.
Projektas Ukmergės krašte unikalus ir negirdėtas. „Kalendorinių vaišių“ veikla paremta bendruomeniškumo principu. Į ją siekiama įtraukti kuo daugiau kaimo bendruomenės narių, perimti senolių patirtį, plėtoti veiklas.
Tapo kultūros sala
„Norime skatinti kaimo žmonių verslumą, norime, kad suprastų – jų pagaminta produkcija yra vertinga ir unikali. Ji verta būti parduota. Patys žmonės turėtų tuo patikėti“, – apie savo sumanymą pasakoja Č. Lukenskas.
Tačiau svarbiausia, jog gražūs sumanymai išdėlioti ne tik žodžiuose ar popieriuje. Jie puikiai veikia praktikoje.
Lukenskų sodyba pastaraisiais metais tapo tikra kultūros sala Sližių kaimo bendruomenės nariams. Ukmergėje plačiu kultūriniu gyvenimu garsėjanti bendruomenė čia rengia savo šventes. Sodyboje jau vyko garsusis Poezijos pavasarėlis, keli menininkų plenerai, kiti renginiai su šokiais, dainomis ir net būgnų tratėjimais.
Menininkas Česlovas Lukenskas.
Čia pat vyksta mugės, kuriose iš Vilniaus atvykę svečiai turi progos įsigyti kaimo auksarankių suvenyrų ar maisto patiekalų.
Apie meną
Č. Lukenskas – šiuolaikiško meno kūrėjas. Čia pat viename iš sodybos statinių jis yra įrengęs savo meno galeriją.
Neoavangardiniai kūriniai – objektai, instaliacijos, performansai, hepeningai, žemės menas, vaizduojamojo meno darbai – kalba apie pačias įvairiausias gyvenimo problemas. Šiuos kūrinius yra įsigijęs ne vienas muziejus. Yra eksponuojami ir Nacionalinėje galerijoje.
Menininkas turi savo mylimiausią medžiagą – kūrinius formuoja glamžant ir klijais bei dažais tvirtinant įvairius audinius.
Sodybos šeimininkas sako, kad turėti nuosavą galeriją, tokią, kokią turi jis, – kiekvieno kūrėjo svajonė. Lukenskų sodyboje jau yra vykęs ne vienas tapytojų pleneras.
Skatins gaminti tradicinius patiekalus
Rūtos Lukenskienės aistra – kulinarija. Moteris įsitikinusi, kad labai svarbu atgaivinti nykstantį, pamirštamą kulinarinį paveldą ir kaimo tradicijas, skatinti miesto žmonių domėjimąsi ekologiškais produktais ir sveika gyvensena.
Mūsų močiučių sugebėjimą pagaminti maisto iš gamtoje esančių produktų ji vadina tikra išlikimo mokykla. Rūtą stebina ir žavi, kaip mūsų prosenelės, atrodytų, iš nieko mokėjo pagaminti šeimynai valgį. Turėdamos tik bulvių ir miltų sugebėdavo sukurti gardžiausių patiekalų.
Nors moteris ne ukmergiškė, jos gimtinė visai šalia mūsų rajono – Jonavos rajone, Šveicarijos kaime. Taigi, mūsų krašto patiekalų gaminimo tradicijas išmano puikiai.
Kalendorinių vaišių startas
Kovo pabaigoje Lukenskų sodyboje vyko renginys „Pavasario lygiadienis“, skirtas Pasaulinei Žemės dienai.
Jis tuo pačiu tapo ir paties projekto „Lietuviškų tradicijų puoselėjimas – Kalendorinės vaišės“ startu.
R. Lukenskienė susirinkusiesiems pasakojo apie lygiadienio papročius, paukščių sutiktuves, kurios jai, kaip gamtininkei, labai svarbios.
Veikė kaimo bendruomenės mugė, koncertavo Sližių etnografinis ansamblis, sodybos galerijoje norintieji apžiūrėjo šeimininko meno kūrinius.
Gamino kukorus
Vakaro vinimi tapo du drauge atliekami darbai. Vyrai dirbtuvėse sumeistravo ir vėliau iškėlė inkilus, o moterys gamino senovinį lietuvių patiekalą – kukorus.
Sodybos šeimininkė jau iš anksto buvo pagaminusi tešlą. O ji labai paprasta – tereikia gerai iššutinti bulves ir jas permalti.
Kukorų įdaras – troškinti rauginti kopūstai – irgi jau buvo paruoštas. Renginio dalyvėms tereikėjo pasiraitoti rankoves ir formuoti į žemaitiškus blynus panašias bandas. Kad rankos neliptų, jas teko gausiai barstyti krakmolu.
Kukorai tvarkingai sugulė į skardas, po to buvo apdažyti kiaušinio plakiniu ir apiberti čia pat sugrūstais kmynais.
Kartu gamintas maistas visiems tapo tikra pramoga.
Užaugino gražią šeimą
Lukenskai užaugino ir gyveniman paleido keturis vaikus. Dukra Elžbieta gyvena ir dirba Australijoje. Jokūbas – menininkas. Jis studijuoja Dailės akademijoje. Dovydas – miškininkas, Adomas – fizikas.
Pora svajoja, kad ateityje Kultuvėnai jiems taps ne tik savaitgalio oaze, bet ir rimtu verslu. O gal net ne tik sau, bet ir vienam iš sūnų.
Tai drąsus ir ambicingas sumanymas, tačiau laikas rodo – pamažu jis įgauna realias formas.
Autorė: Vilma NEMUNAITIENĖ