Miestelį išjudino tituluotas muzikantas

Žel­va ga­li di­džiuo­tis nau­ju sa­vo kraš­to švie­suo­liu – kul­tū­ros kar­te­lę šia­me mies­te­ly­je ge­ro­kai kils­te­lė­jo me­no va­do­vas Juo­zas Va­si­liaus­kas. Šis dau­giau nei pu­sę am­žiaus gro­jan­tis ta­len­tin­gas vy­ras įpū­tė į žmo­nių šir­dis mei­lės liau­dies mu­zi­kai ug­nį.

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. J. Va­si­liaus­kas su sa­vo va­do­vau­ja­mu ko­lek­ty­vu uk­mer­giš­kiams pri­sis­ta­tė ne­se­niai vy­ku­sio­je An­ge­lų sar­gų mu­gė­je.

Šį va­sa­rį at­si­kraus­tęs į Žel­vą J. Va­si­liaus­kas dau­giau kaip pus­me­tį be at­ly­gio „jau­ki­no­si“ mu­zi­ka­lius žmo­nes. Kas­dien at­va­žiuo­da­mas į kul­tū­ros na­mus bū­rė ko­lek­ty­vus ir ban­dė įsi­ti­kin­ti, ar pa­vyks iš­ju­din­ti sa­vi­veik­li­nin­kus.

Tik tuo įsi­ti­ki­nęs pra­dė­jo ei­ti Uk­mer­gės kul­tū­ros cen­tro Žel­vos fi­lia­lo me­no va­do­vo pa­rei­gas.

At­si­kraus­tė į Žel­vą

J. Va­si­liaus­kas ne tik pra­dė­jo dirb­ti, bet ir at­si­kraus­tė į Žel­vą. At­vy­ko ne iš to­li – iš kai­my­ni­nia­me Mo­lė­tų ra­jo­ne, vos už 9 ki­lo­met­rų esan­čių Vi­de­niš­kių.

Vi­de­niš­kių kul­tū­ros na­muo­se jis mo­kė gro­ti vai­kus, va­do­va­vo šo­kių ko­lek­ty­vui. Tu­rė­jo ir sa­vo „fir­mi­nę“ Juo­zo ar­mo­ni­kie­rių ka­pe­lą. Su ja lau­rus sky­nė­si įvai­riuo­se kon­kur­suo­se.

Vy­ras pri­si­pa­žįs­ta – ne kar­tą kon­cer­tuo­ti te­ko ir Žel­vo­je. Re­no­va­vus šia­me mies­te­ly­je kul­tū­ros na­mus im­ta ieš­ko­ti į juos gy­vy­bę ga­lin­čio įpūs­ti žmo­gaus. O Juo­zas kaip tik li­ko be dar­bo, mat Vi­de­niš­kiuo­se nuo šių me­tų už­da­ry­ta mo­kyk­la.

J. Va­si­liaus­kas jau bu­vo pa­žįs­ta­mas su Žel­vos se­niū­nu ir il­gai ne­dve­jo­jęs pri­ėmė uk­mer­giš­kių kvie­ti­mą. Jis ne tik pri­ėmė dar­bo pa­siū­ly­mą, bet ir ap­si­gy­ve­no mies­te­ly­je – įsi­gi­jo čia so­dy­bą.

Su­bū­rė ko­lek­ty­vus

J. Va­si­liaus­kui mu­zi­ka – vi­sas gy­ve­ni­mas. Sa­vo šei­mos ne­su­kū­ręs me­no va­do­vas ko­lek­ty­vams, lyg vai­kams, ati­duo­da vi­są sa­vo sie­lą.

Var­di­na lig šiol ne­by­lia­me mies­te­ly­je šie­met su­bur­tus ko­lek­ty­vus: liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­lą „Žel­ve­lė“, ar­mo­ni­kie­rių an­sam­blį, mo­te­rų an­sam­blį, vai­kų, sen­jo­rų ko­lek­ty­vus…

Pa­šne­ko­vas pri­si­pa­žįs­ta – kai ku­riuos žmo­nes jau iš se­niau pa­ži­no­jęs – dar Vi­de­niš­kiuo­se ar­mo­ni­ka gro­ti mo­kęs du ta­len­tin­gus bro­lius žel­viš­kius. Dar du pro­fe­sio­na­lūs mu­zi­kan­tai ke­lis kar­tus per sa­vai­tę at­vyks­ta net iš sos­ti­nės. Jie gro­ja ir an­sam­bly­je „Lie­tu­va“. Du ber­niu­kai į re­pe­ti­ci­jas at­vyks­ta iš Mo­lė­tų ra­jo­no.

Į ko­lek­ty­vą įsi­jun­gė ir Žel­vos vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius Vi­das Ta­vo­ras su žmo­na, Gin­to ir Jū­ra­tės Braš­kių šei­ma su sū­nu­mis, paš­to, me­di­ci­nos dar­buo­to­jai, baž­ny­čios gie­do­to­jos, gar­sus skulp­to­rius V. But­kus.

Iš vi­so 24 žmo­nės dai­nuo­ja ir gro­ja ar­mo­ni­ka, akor­de­o­nu, bir­by­ne, smui­ku.

Sky­nė lau­rus

J. Va­si­liaus­kas džiau­gia­si, kad vos per ke­lius mė­ne­sius pa­vy­ko iš­ju­din­ti ir pri­kel­ti Žel­vą iš mie­gų. Jau da­ly­vau­ta vi­suo­se mies­te­lio ren­gi­niuo­se. O jo ar­ti­miau­siuo­se pla­nuo­se – res­pub­li­ki­niai ren­gi­niai „Links­mo­ji ar­mo­ni­ka“ Ute­no­je ir „Grok, Jur­ge­li“ Kau­ne. Pa­sak pa­šne­ko­vo, di­de­lė gar­bė ir at­sa­ko­my­bė da­ly­vau­ti to­kio­se šven­tė­se.

J. Va­si­liaus­kas – LRT lai­dos „Duo­kim ga­ro“ no­mi­nan­tas, pel­nęs no­mi­na­ci­ją „Mu­zi­ka – vi­sas gy­ve­ni­mas“. Jis – daug­kar­ti­nis šios lai­dos čem­pio­nas, jo ko­lek­ty­vai „Links­mo­sios ar­mo­ni­kos“ ir „Duo­kim ga­ro“ – nu­ga­lė­to­jai ir da­ly­viai.

Mu­zi­kan­tui la­bai bran­gus ir „Lie­tu­vos švie­suo­lio“ var­das, su­teik­tas 2007 me­tais. Su sa­vo ko­lek­ty­vais jis yra iš­mai­šęs vi­są Eu­ro­pą.

Pa­vel­dė­jo po­lin­kį me­nui

Sa­ve J. Va­si­liaus­kas va­di­na dar­bo­ho­li­ku. Yra įsi­ti­ki­nęs – dėl to ir šei­mos ne­su­kū­rė. Ma­no, kad to­kie žmo­nės šei­mai ne­su­tver­ti.

Ta­len­tą mu­zi­kuo­ti vy­ras pa­vel­dė­jo iš tė­vo, o me­nui – iš ma­mos ir se­ne­lės. O gal ir iš nuo­sta­bios gim­to­sios Ker­na­vės gam­tos…

Mi­rus ma­mai la­bai anks­ti ta­po naš­lai­čiu – se­ne­lės pri­žiū­ri­mas au­go tarp 6 se­se­rų. Tad ir po­mė­giai bu­vo la­bai mo­te­riš­ki – au­dė ir net mez­gė. Ti­ki­na esąs dė­kin­gas li­ki­mui dėl pa­vel­dė­to po­mė­gio me­nui.

Vi­sa­da ša­lia J. Va­si­liaus­ko bu­vo mu­zi­ka, vai­dy­ba. Nuo vai­kys­tės gro­jo ir net mu­zi­kos in­stru­men­tą bu­vo su­konst­ra­vęs, o kai­me ves­da­vo įvai­rias šven­tes, vė­liau bu­vo ves­tu­vių mu­zi­kan­tu.

Dės­tė ir ku­li­na­ri­ją

Bai­gęs cho­ri­nio di­ri­ga­vi­mo stu­di­jas, vė­liau J. Va­si­liaus­kas pa­su­ko vi­sai ki­ta kryp­ti­mi – bai­gė Vil­niaus pre­ky­bos mo­kyk­lą, mais­to pa­ruo­ši­mo spe­cia­ly­bę. Dau­giau kaip 17 me­tų jis to­je pa­čio­je mo­kyk­lo­je dir­bo kon­di­te­ri­jos dės­ty­to­ju. Aiš­ku, ne­pa­mir­šo mu­zi­kos – va­do­va­vo moks­lei­vių ko­lek­ty­vams.

Vė­liau li­ki­mas nu­bloš­kė net į Mask­vą. Ten bai­gė tuo­met pres­ti­ži­nį Mask­vos liau­dies me­nų uni­ver­si­te­tą. Grį­žęs į Lie­tu­vą, me­no va­do­vu dir­bo Šir­vin­to­se, Mo­lė­tuo­se. O pas­kui bu­vęs dės­ty­to­jas pa­si­kvie­tė jį į Vi­de­niš­kius. Jiems ati­da­vė 23-ejus me­tus.

Vy­ko į pres­ti­ži­nę pa­ro­dą

J. Va­si­liaus­kui dar mo­kyk­li­nia­me am­žiu­je, 9 kla­sė­je, bu­vo su­teik­tas liau­dies meist­ro var­das. Jo pir­mie­ji me­nai bu­vo ga­na mo­te­riš­ki – au­di­mas. Su sa­vo aus­to­mis juos­to­mis de­vin­to­kas bu­vo pa­kvies­ta į Mask­vos liau­dies ūkio pa­sie­ki­mų pa­ro­dą. Anuo­met dau­ge­liui tai bu­vo vos ne kos­mo­sas – ne­re­gė­ta gar­bė.

To­je pa­ro­do­je at­ra­do drau­gą vi­sam gy­ve­ni­mui ir ger­bia­mą mo­ky­to­ją, už­bū­ru­sį nau­jam po­mė­giui – va­di­na­ma­jai miš­ko skulp­tū­rai.

Ku­ria miš­ko skulp­tū­ras

Miš­ko skulp­tū­ra – nau­jam gy­ve­ni­mui pri­kel­tos ša­kos, gum­bai, kel­mai. Juos meist­ras nu­va­lo, ap­dro­žia, skap­tuo­ja. Šie Die­vo kū­ri­niai po to­kio pri­si­lie­ti­mo įgy­ja vi­sai nau­jas for­mas, pa­virs­ta va­zo­mis, įvai­riais in­dais, žva­ki­dė­mis ar tie­siog ne­pa­pras­tai ori­gi­na­liais su­ve­ny­rais.

J. Va­si­liaus­kas su sa­vo dar­bais ne kar­tą da­ly­va­vo miš­ki­nin­kų šven­tė­se. „Me­džių ša­koms duo­di am­ži­ną gy­vy­bę“, – įsi­mi­nė me­ni­nin­kui miš­ki­nin­kų pa­sa­ky­ti jam žo­džiai.

Anks­čiau ša­kas ran­kio­da­vęs Mo­lė­tų ra­jo­no miš­kuo­se, da­bar liau­dies me­ni­nin­kas jų pa­ieš­kon iš­si­ren­gia į Žel­vos miš­kus. Jau tu­ri su­kro­vęs ke­tu­ris mai­šus…

Me­ni­nin­ko skulp­tū­ros da­ly­va­vo dau­ge­ly­je pa­ro­dų. Ir da­bar to­kia pa­ro­da eks­po­nuo­ja­ma Žel­vos kul­tū­ros na­muo­se. Ta­čiau dar dau­giau jų J. Va­si­liaus­kas yra pa­do­va­no­jęs drau­gams ir bi­čiu­liams.

Ta­len­tin­gas pa­šne­ko­vas ne­sle­pia tu­rin­tis dau­giau po­mė­gių – ža­vi­si gė­lė­mis, kom­po­nuo­ja al­pi­na­riu­mus, tem­pia į na­mus įdo­mius ak­me­nis…

Ar jam – mu­zi­kan­tui, mu­zi­kos mo­ky­to­jui, me­no va­do­vui, liau­dies me­ni­nin­kui ir ši­to­kiam veik­liam žmo­gui lie­ka lai­ko po­il­siui? Žel­viš­kis ti­ki­na lai­ko mie­gui ne­gaiš­tan­tis – už­ten­ka pa­mie­go­ti vos tri­jų–ke­tu­rių va­lan­dų.

Baig­da­mas po­kal­bį J. Va­si­liaus­kas pa­si­džiau­gė, kad jo darb­da­viai ir ra­jo­no po­li­ti­kai re­a­ga­vo į pra­šy­mą ir pa­ža­dė­jo skir­ti lė­šų ko­lek­ty­vų ke­lio­nėms į kon­cer­tus ir kad kul­tū­ros ba­ruo­se nuo­šir­džiai tal­ki­na kul­tū­ros dar­bo or­ga­ni­za­to­rė Jo­nė Sau­liū­nie­nė.

Autorė: Vil­ma NEMUNAITIENĖ