Metų lūkesčiai

Li­na SUKACKIENĖ

Kiek­vie­na nau­jų me­tų die­na at­ne­ša ko­kią nors nau­jie­ną ar prog­no­zę. Vi­si ta­da ją ap­ta­ri­nė­ja, dis­ku­tuo­ja.

Vals­ty­bės ly­gio nau­jie­na – gau­sus pre­ten­den­tų į LR Sei­mo na­rius skai­čius. Ir ne tik uk­mer­giš­kių, bet ir šiaip la­bai spal­vin­gų as­me­ny­bių. Ir dis­ku­tuo­ja da­bar Lie­tu­va – ką gi pa­si­rinks uk­mer­giš­kiai?

Aš ma­nau, kad pa­si­rinks. Juk svar­bu at­ei­ti bal­suo­ti, kad rin­ki­mai ap­skri­tai įvyk­tų. Svar­bu de­le­guo­ti į Sei­mą as­me­ny­bę, ku­ri my­li mū­sų kraš­tą, ku­ri pa­si­ren­gu­si dirb­ti šios že­mės žmo­nėms, o ne sa­vo as­me­ni­niam rei­tin­gui.

O pa­dė­ti šiam kraš­tui rei­kia. Jau vien tai, kad ra­jo­no val­dan­čio­ji dau­gu­ma yra opo­zi­ci­jo­je vals­ty­bės val­dan­čiai dau­gu­mai, rei­ka­lin­gas la­bai at­sa­kin­gas ir iš­ma­nus ra­jo­no pa­siun­ti­nys Vil­niu­je. Juk in­teg­ruo­ta­me vals­ty­bės val­dy­me sa­vi­val­da ne­spren­džia di­džių­jų gy­ve­ni­mo klau­si­mų.

Nors, reiš­kiant pa­gar­bą ra­jo­no ta­ry­bai, rei­kia pa­mi­nė­ti, kad vie­nas jos bu­vęs na­rys jau dir­ba Sei­me. Kuo grįš jo mei­lė Uk­mer­gei, ne­ru­kus, ma­nau, ma­ty­si­me.

Ra­jo­no ly­gio nau­jie­na – teis­mo pa­sta­to is­to­ri­ja. Mus pa­sie­kian­čios ži­nios ab­sur­diš­kos. Svei­ka­tos spe­cia­lis­tų pa­ta­ri­mai „iš­pur­ty­ti“ by­las lai­ke at­ro­do ne vi­sai so­li­džiai.

Teis­mas – tai vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­ja. Ji tu­ri dirb­ti kas­dien ir nuo­la­tos. Dar­buo­to­jai ne­ži­nio­je, jiems nie­kas nie­ko ne­ga­li aiš­kiai ir tiks­liai pa­sa­ky­ti. Vis­kas ti­ria­ma. Gy­ven­ti ko­lek­ty­vi­niu lau­ki­mu – ne pa­ti ma­lo­niau­sia si­tu­a­ci­ja. O klau­si­mų daug ir dėl dir­ban­čių­jų svei­ka­tos, ir dėl ben­dros ins­ti­tu­ci­jos būk­lės.

Gy­ve­na­me su­lauk­da­mi įvai­rių ko­men­ta­rų ir prog­no­zių, ver­ti­ni­mų ir nuo­mo­nių at­ei­nan­čių me­tų te­ma. Juk ne vis vie­na, koks bus ra­jo­no me­tų biu­dže­tas, ko­kia bus elek­tros, du­jų, dy­ze­li­no kai­na. Kiek­vie­no mū­sų as­me­ni­nio biu­dže­to prog­no­zės la­bai pri­klau­so nuo mi­nė­tų įkai­nių…

O die­na vis il­gyn. Nors žie­ma dar vis neap­si­spren­džia dėl šal­čio ir snie­go, nors ak­li­na tam­sa kas­nakt su­kaus­to mies­tą, jau gy­ve­na­me lau­ki­mu.

Lau­ki­mu – švie­sos ir tei­sin­gu­mo, vil­ti­mi – ge­res­nio gy­ve­ni­mo ir ar­ti­mų­jų mei­lės.