Melioracijos ateitį mato giedrėjančią

Ne pa­slap­tis, kad me­lio­ra­ci­ja ša­ly­je iš­gy­ve­na ne pa­čius ge­riau­sius lai­kus – jau ge­rą de­šimt­me­tį šiai sri­čiai vals­ty­bė ski­ria be­ne ma­žiau­siai dė­me­sio ir biu­dže­to lė­šų. Sa­vo vil­tis UAB „Uk­mer­gės me­lio­ra­ci­ja“ va­do­vai sie­ja su Eu­ro­pos Są­jun­gos fi­nan­suo­ja­mais pro­jek­tais.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. UAB „Uk­mer­gės me­lio­ra­ci­ja“ di­rek­to­rius Jo­nas Le­vu­lis (de­ši­nė­je) ir val­dy­bos pir­mi­nin­kas Jo­nas Sta­kaus­kas.

Jau 56 me­tus gy­vuo­jan­ti Šven­tu­pės gy­ven­vie­tė­je įsi­kū­ru­si UAB „Uk­mer­gės me­lio­ra­ci­ja“ ne kar­tą kei­tė sa­vo pa­va­di­ni­mą bei ju­ri­di­nį sta­tu­są. Sun­kiau­siais ver­slui eko­no­mi­nės kri­zės lai­kais jos va­do­vams te­ko ge­ro­kai gal­vas pa­suk­ti kuo įvai­riau­sių dar­bų pra­si­ma­nant, kad įmo­nė iš­lik­tų. Ta­čiau pa­grin­di­nė dar­bo kryp­tis vi­suo­met iš­li­ko me­lio­ra­ci­jos dar­bai.

Va­do­vas džiau­gia­si ko­lek­ty­vu

Įmo­nės di­rek­to­rius Jo­nas Le­vu­lis pa­sa­ko­ja, kad net su­dė­tin­giau­siu lai­ko­tar­piu, kai svar­biau­sia už­duo­tis bū­da­vo su­krapš­ty­ti bent 120 tūks­tan­čių li­tų dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mams ir mo­kes­čiams ar pa­ei­liui vi­siems ei­ti ne­mo­ka­mų atos­to­gų, ko­lek­ty­vas ne­iš­si­laks­tė. Šiuo me­tu įmo­nė­je – 75 dar­buo­to­jai.

Anot va­do­vo – įmo­nės bran­duo­lys pa­tik­rin­tas ir tvir­tas. Ne­ma­ža da­lis dar­buo­to­jų čia iš­dir­bę po 10 ar 20 me­tų. Sun­kme­čiu emig­ra­ci­jos ban­ga ko­lek­ty­vo ne­iš­ar­dė – tik vie­nas ki­tas sve­tur lai­mės ieš­ko­ti iš­vy­ko.

Ta­čiau J. Le­vu­lis ne­sle­pia, kad ten­ka pri­si­tai­ky­ti prie dar­bo se­zo­niš­ku­mo: „Ka­dan­gi dar­bų in­ten­sy­vu­mas pul­suo­jan­tis, tai ten­ka pa­va­sa­rį ir va­sa­rą pri­im­ti se­zo­ni­nių dar­bi­nin­kų. Žie­mą, kai pas mus dar­bo nė­ra, žmo­nės ke­liems mė­ne­siams į už­sie­nį pa­dir­bė­ti iš­va­žiuo­ja.“

Jis sa­ko, kad pas­ta­rai­siais me­tais di­de­lių pro­jek­tų ne­vyk­do. Daž­niau­siai ten­ka ten­kin­tis su­bran­go­vo duo­na.

J. Le­vu­lis ne­sle­pia, kad ne­re­tai kon­kur­suo­se da­ly­vau­ja pa­teik­da­mi to­kias sa­vo są­ly­gas, kad tik dar­buo­to­jams at­ly­gi­ni­mą su­ge­bė­tų su­mo­kė­ti.

„Ma­nau, kad žmo­nės įver­ti­no mū­sų pa­stan­gas lai­ku mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mą, o su­dė­tin­giau­siu me­tu kiek įma­no­ma ne­mo­ka­mų atos­to­gų lai­ko­tar­pį ma­žin­ti. Jei mė­ne­sį ne­mo­ka­mų ei­da­vo, tai už pu­sę mė­ne­sio, nors ir ne­dirb­da­vo, kiek ga­lė­jom, mo­kė­jom“, – pri­si­me­na ne­to­li­mus var­gus pa­šne­ko­vas. Pa­na­šu, kad va­do­vų pa­stan­gos pa­dė­jo iš­lai­ky­ti sta­bi­lų ko­lek­ty­vą.

Įmo­nė da­ly­vau­ja res­pub­li­ki­niuo­se bei sa­vi­val­dy­bė­je ren­gia­muo­se kon­kur­suo­se. Uk­mer­gės ra­jo­ne kaip ran­go­vai ar su­bran­go­vai tie­sia ke­lius miš­ki­nin­kams, klo­ja du­jo­tie­kio bei ry­šių tin­klus. Del­tu­vos mies­te­ly­je pa­gal eu­ro­pi­nį pro­jek­tą at­lie­kant van­den­tie­kio re­konst­ruk­ci­ją, tal­ki­no se­niū­ni­jai. Ne­nu­mo­ja ran­ka ir į pri­va­čių as­me­nų, ūki­nin­kų, kai­mo ben­druo­me­nių už­sa­ky­mus.

Šiuo me­tu tvar­ko ap­lin­ką Šven­tu­pė­je, kur sa­vi­val­dy­bė vyk­do Šven­to­sios upės tra­sos Uk­mer­gės ra­jo­ne pri­tai­ky­mo tu­riz­mui pro­jek­tą.

Me­lio­ra­ci­ja – že­mės ūkio rams­tis

Pa­sak UAB „Uk­mer­gės me­lio­ra­ci­ja“ val­dy­bos pir­mi­nin­ko Jo­no Sta­kaus­ko, me­lio­ra­ci­jos įren­gi­nių būk­lės ša­ly­je ge­ra va­din­ti ne­ga­li. Kaip tik at­virkš­čiai – be­ne dvi­de­šimt me­tų nau­jos me­lio­ra­ci­jos įren­gi­nių sta­ty­bų res­pub­li­ko­je bu­vo vyk­do­ma la­bai ne­daug, o mū­sų ra­jo­ne net iš vi­so ne­vy­ko. Yra dre­na­žo vamz­džių, klo­tų prieš ke­tu­rias­de­šimt ar net dau­giau me­tų.

„Van­dens rink­tu­vai že­mei be­veik taip pat svar­būs, kaip ir krau­ja­gys­lės žmo­gui. O per tiek lai­ko dau­gu­ma jų už­si­kim­šo, krū­mokš­nių ir me­džių šak­ni­mis už­žė­lė“, – da­bar­ti­nę že­mės „krau­jo­ta­kos“ būk­lę aiš­ki­na J. Sta­kaus­kas.

To­kia van­dens rink­tu­vų būk­lė bū­din­ga dir­vo­nuo­jan­tiems že­mės skly­pams, o jų ša­ly­je vi­są dvi­de­šimt­me­tį tik­rai ne­sti­go.

J. Sta­kaus­kas me­lio­ra­ci­jos per­spek­ty­vą sie­ja su eu­ro­pi­niais pro­jek­tais bei lė­šo­mis, gau­na­mo­mis re­miant me­lio­ra­to­rių aso­cia­ci­jas.

Me­lio­ra­ci­jos sta­ti­nių nau­do­to­jų aso­cia­ci­jos tu­ri bū­ti su­da­ry­tos ne ma­žiau kaip iš tri­jų na­rių. Jais ga­li tap­ti ne tik ūki­nin­kai, bet ir že­mės ūkio ben­dro­vės, kai­mo ben­druo­me­nės.

Aso­cia­ci­jai ski­ria­ma pa­ra­ma sau­si­ni­mo sis­te­moms ir jų hid­ro­tech­ni­niams sta­ti­niams re­konst­ruo­ti, rūgš­čioms dir­voms kal­kin­ti sau­si­na­mos te­ri­to­ri­jos aria­mo­je že­mė­je, dirb­ti­nių van­dens tel­ki­nių hid­ro­tech­ni­niams sta­ti­niams ir pol­de­riams re­konst­ruo­ti.

J. Sta­kaus­kas sa­ko, kad šis „ju­dė­ji­mas“ Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo la­bai ne­se­niai – prieš tre­jus ar ket­ve­rius me­tus. Uk­mer­gės ra­jo­ne dar vė­liau – tik prieš po­rą me­tų. Per­nai įsi­kū­rė vie­na aso­cia­ci­ja, šie­met – pen­kios.

Šis pro­ce­sas pa­grei­tį įgau­na van­giai dėl ma­te­ria­li­nių prie­žas­čių. Mat prie eu­ro­pi­niais pi­ni­gais fi­nan­suo­ja­mo pro­jek­to 10 pro­cen­tų lė­šų tu­ri pri­si­dė­ti pa­tys aso­cia­ci­jos na­riai.

Uk­mer­gės ra­jo­ne, pa­sak pa­šne­ko­vo, stip­rių ūki­nin­kų, ga­lin­čių pri­si­dė­ti prie, pa­vyz­džiui, mi­li­jo­no ver­tės me­lio­ra­ci­jos įren­gi­nių re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­to, nė­ra daug.

Stip­riau­si ūki­nin­kai ir tur­tin­giau­si ūkiai – di­des­nio in­ten­sy­vu­mo ir aukš­tes­nį že­mės ūkio naud­me­nų eko­no­mi­nį ba­lą tu­rin­čiuo­se ra­jo­nuo­se: Pa­sva­lio, Pa­ne­vė­žio, Kė­dai­nių, Kau­no.

„Ir ga­li į že­mę įdė­ti tiek pat, kiek ir aukš­to in­ten­sy­vu­mo že­mė­se, bet, jei tin­ka­mai ne­pa­ruoš­ta, ne­nu­me­lio­ruo­ta, der­lių duos to­kį pat – že­mės in­ten­sy­vu­mo ne­pa­kei­si“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vas.

Ta­čiau J. Sta­kaus­kas įsi­ti­ki­nęs, kad no­va­to­riai, pir­mie­ji su­si­jun­gę į me­lio­ra­ci­jos sta­ti­nių nau­do­to­jų aso­cia­ci­jas, – lai­mė­to­jai.

„Pir­mo­je ei­lė­je ūki­nin­kui vi­suo­met – tech­ni­ka, trą­šos, sėk­la. Dau­gu­ma gal­vo­ja: pa­lauks tie že­mės ge­ri­ni­mo dar­bai. O že­mė už­mirks­ta – pa­sė­ja ir nu­pjau­ti ne­ga­li. Tech­ni­ka į šla­pią dir­vą ne­įei­na. Ta­čiau tie, ku­rie pra­dė­jo, pa­ma­tė, ko­kia nau­da – der­lius vi­sai ki­toks“, – svars­to val­dy­bos pir­mi­nin­kas.