Meilės nugalėtas

Li­na SUKACKIENĖ

Skau­džiai iš­gy­ve­nau tie­są,  kad žmo­gaus jaus­mų pa­sau­lis yra la­bai su­dė­tin­gas. Įsi­ti­ki­nau, kad po­pu­lia­raus dai­ni­nin­ko An­driaus Ma­mon­to­vo dai­nos žo­džiai „O, mei­le, tu ma­ne nu­ga­lė­jai“ ga­li pil­dy­tis tie­siog pa­žo­džiui.

Is­to­ri­ja tik­ra. Ža­vus, la­bai sub­ti­laus vi­di­nio pa­sau­lio jau­nuo­lis Vik­to­ras įsi­my­lė­jo. Kaip ir kla­si­ki­nė­je is­to­ri­jo­je, jis bu­vo tik­ras, kad su­ti­ko tik­rą­ją gy­ve­ni­mo mei­lę. Ma­mos ir se­sers pa­sa­ky­mai, kad galbūt jis klys­ta, bu­vo at­mes­ti be dis­ku­si­jų. „Ji vie­nin­te­lė ma­ne su­pran­ta, ji to­bu­la“, – at­šau­da­vo vai­ki­nas.

O re­a­ly­bė bu­vo, de­ja, ki­to­kia. Mer­gi­na žai­dė. Žai­dė la­bai žiau­riai. Ji tu­rė­jo drau­gą už­sie­ny­je, ku­ris rė­mė mer­gi­ną fi­nan­siš­kai.

Vik­to­ras, at­vi­ra­šir­dis, iš­skir­ti­nai gra­žus 25 me­tų jau­nas vy­ras, įsi­my­lė­jo iš tik­rų­jų. Jis ga­vo my­li­mo­sios aist­ros ir ei­lių per­pil­dy­tą al­bu­mą, iliust­ruo­tą gra­žio­mis abie­jų nuo­trau­ko­mis. Ir an­ge­lo su ra­gais stik­li­nę sta­tu­lė­lę. An­ge­las su ra­gais – tai vel­niu­kas?

Vie­ną die­ną mer­gi­na pa­sa­kė: „Aš tu­riu iš­vyk­ti. Taip rei­kia.“

Vik­to­ras gal­vo­jo, kad ji iš­va­žiuos ir grįš, ta­čiau bi­lie­tas bu­vo nu­pirk­tas tik į vie­ną pu­sę.

Šei­mos na­riams jau bu­vo aiš­ku, kad vai­ki­nas įsi­my­lė­jo ne tą mer­gi­ną. Ma­ma ne kar­tą ban­dė kal­bė­tis, bet sū­nus net ne­pa­no­ro gir­dė­ti ki­to­kios nuo­mo­nės. Ir tuo­met, kai jau pats su­pra­to, kad yra la­bai nu­vil­tas, kad jo drau­gė iš­vy­ko vi­sam lai­kui, iš­ėjo su nie­kuo neat­si­svei­ki­nęs. Pas­ku­ti­nė­je ži­nu­tė­je, siųs­to­je drau­gei, ku­rią pa­skai­tė ar­ti­mie­ji jau po Vik­to­ro mir­ties, pa­ra­šy­ta: „Gal ir no­rė­si su ma­ni­mi pa­si­kal­bė­ti, bet aš jau bū­siu ten, kur nė­ra in­ter­ne­to…“.

Ne­sku­bė­ki­me šio­je is­to­ri­jo­je nie­ko teis­ti, va­din­ti stip­riais ar sil­pnais. Žmo­gaus jaus­mų pa­sau­lis yra toks su­dė­tin­gas ir la­bai pai­nus. Ir vis dėl­to  žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kiai yra gy­ve­ni­mo pa­grin­das.

Ne­įsi­vaiz­duo­ja­mai sun­ki da­lia ma­mai lai­do­ti sū­nų, se­sei – ne­tek­ti bro­lio.

Ne­pa­ži­no­jau tos mer­gi­nos, ne­ži­nau jos mo­ty­vų taip pa­si­elg­ti.

Ne­pa­no­rau var­ty­ti al­bu­mų, kur šie jau­nuo­liai bu­vo kar­tu.

Ži­nau, kad tai bu­vo pa­kan­ka­mai gy­ve­ni­me už­grū­din­tas vai­ki­nas, ku­rio ma­ma ir se­suo na­muo­se kū­rė re­a­laus gy­ve­ni­mo at­mos­fe­rą ir iš­pa­ži­no tik­rą­sias ver­ty­bes.

Lai­do­ti Vik­to­ro su­si­rin­ko la­bai di­de­lis bū­rys drau­gų, ben­dra­moks­lių, pa­žįs­ta­mų. Gar­si rau­da ai­dė­jo ka­pi­nių ty­lo­je, lyg mums vi­siems pri­sa­ky­da­ma: bū­ki­me są­ži­nin­gi vie­ni ki­tiems sa­ky­da­mi „my­liu“.

Kuo anks­čiau su­pras­ki­me, kad svar­biau­sia kiek­vie­nam, ko­kio am­žiaus be­bū­tu­me, – ne­pa­že­min­tas jaus­mų pa­sau­lis, įver­tin­tas mei­le ir šir­dies ši­lu­ma.

{jcomments off}