Veprių teatras „Palėpė“ susikūrė 1999-aisiais ir gyvuoja iki šiol. Repertuare – lietuvių dramaturgijos veikalai, komedijos. Kolektyvas dalyvauja rajoninėse mėgėjų teatrų šventėse, konkursuose, organizuoja festivalį „Miražai“ ir puoselėja teatrinę kultūrą Vepriuose. Kalbamės su teatro vadove Rasa Šimoniene.
Kaip susibūrė teatras?
Vepriuose dirbu nuo 1995 metų. Tuomet jau veikė folkloro ansamblis, vaikų teatras. Norėjosi kažko naujo, susibūrėme 1999 metais.
Visi aplinkiniai žmonės labai laukė pirmosios premjeros. Ir dabar labai laukia naujo spektaklio, kurį jau ruošiame, bet tuo pačiu vis dar rodome seną.
Ką pasirinkote debiutui?
Vaidinome „Neatmezgamas mazgas“ – tai paprastas, linksmas kaimiškas vaidinimas.
Iki tol daugiausia prieinamos buvo tarybinės pjesės. Šią pjesę per seminarą, kurį surengė kultūros centras, atnešė direktorė ir pasiūlė atsišviesti. Dar nebuvo tokių technologijų, kaip dabar. Kopija buvo labai prastos kokybės, žodžius teko su lupa šifruoti.
Aktorių, kiek reikėjo pagal pjesę, tiek susiieškojau. Kaimuose vyrų trūksta. Jų yra, bet kai reikia lipti į sceną, dingsta.
Visi norėjo, kad būtų ir smagu vaidinti, ir linksma žiūrėti.
Ir po šiai dienai nori tokių kurinių, kad žiūrovai priimtų. Juk kartais kai kurie ir per komediją ašarą nubraukia. Sako – žiūriu ir matau savo gyvenimą.
Kokius spektaklius sukūrėte per tą laiką?
Iš pradžių paruošdavome po premjerą kasmet. Tada spektakliai buvo trumpi. Kai ilgesni – tai su didesniais tarpais.
Vaidinome K. Sajos „Pasimatymas sodo namelyje“, „Kepurė dega“, K. Čiplio-Vijūno „Dūtki“, „Karčiama“, „Čigonėlė nemeluoja“. Su K. Gineičio „Knarkia paliepus“ 2014-aisiais laimėjome kaimų mėgėjų teatrų rajoninį konkursą „Klėtelė“ ir atstovavome rajonui „Atspindžių“ atrankoje.
Pastatėme V. Miliūno „Nakties paukščiai“, Žemaitės „Apsiriko“ ir „Nenoriu Jurgio“, L. Didžiulienės-Žmonos „Paskubėjo“.
Vienais metais radome pjesę „Tėvas jau leido“ be autoriaus. Mes ją pervadinome „Mama jau leido“, nes trūko vyrų. Vaidinome, taip ir nežinodami autoriaus.
Kokie didžiausi teatro pasiekimai?
Tai – pasirodymai rajone. Taip pat mus kviečia į Širvintų, Jonavos, Molėtų rajonus. Dabar kaip tik ruošiamės vaidinti Jonavos rajone, Batėgaloje, o vasarą esame pakviesti į Švenčionių rajoną. Esame vaidinę ir Žemaitijoje, Klaipėdos rajone, Veiviržėnuose.
Kaip užsimezga ryšiai tarp teatrų?
Į Jonavos rajoną važiuojame jau trečią kartą. Anksčiau vaidinome Panoteriuose, Rukloje.
Pažintis užsimezgė, kai vaidinome Taujėnuose vykusioje „Klėtelėje“. Konkurso komisijoje dalyvavo vertintoja iš Panoterių Janina Adomaitienė. Jai mūsų spektaklis patiko, mus pakvietė pas save, vėliau ir kitiems rekomendavo. Panoterių mėgėjų teatras taip pat yra vaidinęs Vepriuose.
Kiti mus susiranda internetu per Veprių kultūros puslapį feisbuko socialiniame tinkle.
Ukmergė gali pasidžiaugti, kad turi daug teatro kolektyvų kaimuose. Organizuodama festivalį „Miražai“, skambinu į kitus rajonus, ieškodama, ką pasikviesti. Ten randu po vieną du kaimų teatrus.
Kaip gimė jūsų festivalis „Miražai“?
Kai mūsų teatras šventė jubiliejų, darėme renginį, pasikvietėme svečių. Salė buvo pilnutėle. Tada pagalvojome, kad Vepriuose reikia festivalio. Jį rengiame ne kasmet. 2023-iaisiais – dešimtoji „Miražų“ šventė“. Šiemet festivalis truko dvi dienas. Savo spektaklį rodėme lauke. Lietus pliaupė. Palapinę statėme peršlapę. Tačiau visiems patiko po skėčiais žiūrėti.
Papasakokite apie savo kolektyvo narius.
Marytė Butkevičienė vaidina visuose spektakliuose, kiek jų buvo. Jai ir Stanislovui Šikšniui tenka pagrindinės rolės.
Daug metų vaidina Jadvyga Deinienė, Irena Žižienė.
Naujausiai prisijungė Leonas Jurenkovas. Po pertraukos sugrįžo Alma Aleknavičienė.
Daug metų vaidino Vincas Lukša, Bronė Ančerytė, kurių jau nebėra.
Yra vaidinę Janina Pečeliūnienė, Rimas Zaranka, Rimas Jurevičius, Dalė Guobienė, Jonas Povilavičius.
Kokį spektaklį rodote dabar?
Dabar važinėjame su E. Untulio komiška meilės istorija „Nosis su apgamu“. Spektaklio premjera vyko 2019 metų pabaigoje. O tada prasidėjo pandemija, buvo paskelbtas karantinas. Po to spektaklį atgaivinome. Jį jau parodėme penkiolika kartų.
O kokią naują premjerą ruošiate?
Statome „Cirkas be pinigų“ pagal V. Vorienę. Medžiagą prisitaikiau, persidariau pagal turimus aktorius. Visada tenka persidaryti. Kai ką išmeti, kai ką sujungi ar padalini. Kartais, jei trūksta aktorių, dvi roles jungi į vieną, jei aktorių daugiau nei vaidmenų, iš vienos rolės darai dvi.
Kaip vyksta repeticijos?
Repetuojame kas savaitę vieną arba du kartus. Derinamės prie darbų. Dirbame valandą, pusantros ir ilgiau.
Roles stengiuosi parinkti pagal charakterį, bet personažas yra kažkas kitas, ne visai tu.
Rūbus išsirenkame iš savų. Kas ką turi, pasiūlo, žiūrime, kas tinka.
Kurdami scenografiją, žiūrime, kad būtų paprasta transportuoti. Turime širmas, keičiame jų apdangalus. Galvojame, kaip nusivešime. Važiuojame savu transportu, tad sutalpinti rekvizitą ne taip paprasta. Esame važiavę ir su priekaba. O noras važiuoti – didelis. Tada ir kitus pamatome, ir save parodome. Kelionės būna turiningos. Dažnai tuo pačiu pasidarome ir ekskursiją. Kai vykome į Videniškius, užsisakėme edukaciją, lankėmės Videniškių vienuolyne.
Iš kur jūs pati semiatės teatrinių žinių?
Pagal išsilavinimą esu pradinio ugdymo pedagogė. Nuo 1995-ųjų metų dalyvavau daugelyje teatro seminarų.
Nors teatro veikla dabar yra mano darbas, bet jei ir nebūtų darbas, vis tiek daryčiau.
Su kokiomis problemomis susiduria kaimų teatrai?
Kokios problemos bebūtų, darai ir padarai.
Sunku išsirinkti pjesę. Knygų kalnas. Skaitai po kelis kartus, o išsirinkti nėra ką. Trūksta pjesių su nedaug veikėjų.
Kaip minėjau, į gastroles važiuojame savu transportu. Stengiamės sutilpti į du automobilius. Jei vienu žmogumi daugiau, reikia dar vieno automobilio.
Buvo užsimota parduoti Veprių kultūros namų patalpas, o kolektyvus iškeldinti į buvusias pašto patalpas prie seniūnijos. Jos labai nedidelės.
Bet į pastatą jau investuota. 2016-aisiais, kai Vepriai buvo mažąja Lietuvos kultūros sostine, suremontuota salė.
Surinkome 426 parašus, kuriuos pateikėme rajono tarybos nariams ir Seimo nariui, kreipdamiesi, kad pastato neparduotų. Dabar šis klausimas nebekeliamas. Reikėtų atnaujinti stogą. Sprendžiama šildymo problema. Prasidėjus karui Ukrainoje labai pabrango granulės, kuriomis kūrenama, todėl patalpas šildome tik renginiams.
Repetuojame bibliotekoje.
2024-aisiais teatras minės 25-erių metų sukaktį. Kaip išsirinkote pavadinimą?
Prieš kolektyvo dešimtmečio šventę nutarėme, kad reikia pavadinimo ir vėliavos, tai ir sugalvojome „Palėpę“, nes palėpėse randame daug rekvizito, aprangos ir istorijų savo spektakliams…
Kokių turite tradicijų?
Tradicija – nuvažiuoti į narių tėviškes.
„Palėpės“ aktorių mintys apie teatrą
Marytė: „Polinkis į teatrą tikriausiai ateina iš giminės. Mano tėvukas ir pats vaidino, ir organizuodavo klojimo teatrus. Giminaitis iš tėvo pusės – Gediminas Girdvainis.
Rasa sugeba mums parinkti vaidmenis pagal kiekvieno temperamentą. Kartais paduota rolė glumina. Stengiesi padaryti kuo geriau, bet visada yra jaudulys. Seniau ypač didelis būdavo.
Rasa yra mūsų šviesuliukas, ne dėl to, kad teatro vadovė, bet dėl savo veiklų. Norėtųsi prašmatnesnių dekoracijų. Jei projektui laimime finansavimą, tai gerai. O kai nelaimime, Rasa daro iš savo pinigų – kad tik gražiau, kad tik geriau pasirodyti.
Kartais sakau – nebevaidinsiu, bet negaliu. Kolektyvas kaip šeima. Gimtadieniai – kartu, pergyvename vienas už kitą, padedame, kai ištinka nelaimė.“
Irena: „Kartais būna eini į repeticiją nenoromis. Lyg ir tingisi, bet esi įsipareigojęs.“
Jadvyga: „Esame dėkingi Rasai, kad mus suburia, kad pakviečia, teatre maloniai praleidžiame laiką.“
Leonas: „Einu 85-us metus, nuo trečios klasės dalyvauju saviveikloje, bet visada prieš išėjimą į sceną ima jaudulys.“
Pasidalinkite užkulisių istorijomis, kurių nemato žiūrovas.
Marytė: „Vieną kartą vaidindami dabartinį spektaklį pamiršome nupiešti apgamą ant nosies. Stanislovas man sako: „Kam tave vedžiau su apgamu ant nosies, kai tiek gražių aplinkui“, o apgamo nėra. Pusę spektaklio vaidinau be apgamo. Paskui nusipiešiau.“
Rasa: „Prieš premjerą Stanislovas prieš pat spektaklį nugriuvo nuo laiptų. Labai visus išgąsdino. Galvojome, kad susižeidė ir nebegalės vaidinti. Bet vaidino.“
Stanislovas: „Kritau atbulas. Pagalvojau, jei griūsiu aukštielninkas, trenkiuos galva, prasiskelsiu. Gali baigtis blogai. Bevirsdamas apsisukau 180 laipsniu ir atsirėmiau ant rankų. Tada nieko nejaučiau, o paskui ranka ilgai buvo mėlyna. Ir dabar dar kreiva. O ant laiptų su kolege kaip tik apie vaidinimą ir šnekėjome.“
Marytė: „Stasys labai gerai vaidina. Stabteli kur reikia, išlaukia. Jis – istorikas.“
O kiti?
Irena – medikė. Jadvyga, Marytė – pedagogės.
Ačiū už pokalbį. O dabar pasižvalgykime po spaudos puslapius.
Veprių mėgėjų teatro „Palėpė“ pirmieji žingsniai rajono spaudoje nebuvo aprašyti.
Pirmą kartą teatras paminėtas 2001-aisiais rajoninės kaimo teatrų šventės „Klėtelė“ programoje. Joje tarp kitų įrašytas Veprių kultūros namų dramos kolektyvas, vaidinęs P. Petliuko „Neatmezgamas mazgas“. Režisierė – R. Šimonienė. Nurodyta spektaklio trukmė – 30 min. (Ukmergės žinios, 2001-05-03, Nr. 50; Gimtoji žemė, 2001-05-03, Nr. 51)
Kitais metais kolektyvas pasirodė Vepriuose, minint Vasario 16-ąją. Šventės metu vaidino spektaklį „Čigonėlė nemeluoja“ (Gimtoji žemė, 2002-02-21, Nr. 22).
Vėliau kurį laiką spaudoje žinučių apie kolektyvą nepublikuota, o 2009-aisiais išspausdintas pranešimas apie teatro „Palėpė“ 10-ies metų jubiliejaus šventę (Ukmergės žinios, 2009-10-02, Nr. 75).
Po renginio išėjo ir platesnė publikacija, iš kurios daugiau sužinome apie to meto „Palėpės“ veiklą (Šimonienė Rasa. Teatralai paminėjo jubiliejų, Ukmergės žinios, 2009-10-30, Nr. 83). Savo šventėje vepriškiai vaidino komediją „Nakties paukščiai“. Publikacijoje rašyta, kad teatras po premjerą pristatydavo kiekvieną sezoną. Spektaklius rodydavo rajone, vykdavo į kitus rajonus.
Kolektyvo repertuare buvo K. Čiplio-Vijūno, K. Sajos, Žemaitės, S. Ylio, P. Petliuko kūriniai. „Mūsų kolektyvas stato lietuvių klasikų kūrinius, komedijas apie senojo kaimo buitį, papročius“, – pasakojo tada vadovė R. Šimonienė (Šimonienė Rasa. Teatralai paminėjo jubiliejų, Ukmergės žinios, 2009-10-30, Nr. 83).
Teatrą vadovė vadino „nuostabia ieškojimų vieta“, kur užsidėjęs kaukę aktorius pavirsta kažkuo kitu „su kita patirtimi, gyvenimo istorija“ ir kasdieniai rūpesčiai užsimiršta. R. Šimonienė dešimtmečio proga dėkojo savo aktoriams už kantrybę, darbą, laiką, kurį praleisdavo repeticijose. Įvardijo kolektyvo narius. (Šimonienė Rasa. Teatralai paminėjo jubiliejų, Ukmergės žinios, 2009-10-30, Nr. 83).
Toliau iš spaudos puslapių sužinome, kad 2010-aisiais ir 2011-aisiais „Klėtelės“ šventėje dalyvavo ir vepriškiai, tačiau kokius spektaklius rodė, nepaminėta (Ukmergės žinios, 2010-07-23, Nr. 54; 2011-05-06; Nr. 34).
R. Šimonienės asmeninio archyvo ir autorės nuotr.
Prie šio straipsnio pridedamos laikraščių „Ukmergės žinios“ ir „Gimtoji žemė“ publikacijų nuotraukos:
Ukmergės žinios, 2001-05-03, Nr. 50; 2001-05-10, Nr. 53; 2009-10-30, Nr. 83
Gimtoji žemė, 2002-02-21 Nr. 22
